Sietlas sveikina Paryžių!

Ketvirtadienis 23 sausio, 2020
Sietlas sveikina Paryžių!

Violeta Kelertienė

Valdas Papievis—gerai žinomas, daug kartų premijuotas, net iki nacionalinės premijos, prozininkas, rašantis unikalius kūrinius, subtiliai, ir sakyčiau kažkaip natūraliai jaučiantis vadinamą Zeitgeistą, laiko dvasią, ir jos pulsą bei laikmečio literatūros posūkius ir reikalavimus. Jo pasiekimai įspūdingi: penki romanai, du novelių rinkiniai. Persikėlęs į Paryžių, vis vien jisai tebe dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime. (suvažiavimai, interviu, tūrai po bibliotekas, miestus ir miestelius).  Paskutiniu metu ir pasaulis pradėjo jį pastebėti, versti ir leisti. Gal jei ne jo kalbos ir tekstų sudėtingumas, vertėjai būtų ryžęsi ir anksčiau pasidalinti jo proza tarptautiniam kontekste. Tačiau persilaužimas įvyko: pernai jis prabilo anglų kalba JAV su šios dienos svečiu “Ėko”, šį mėnesį žadamas Karolinos Paliulis atliktas prancūziškas romano “Eiti” vertimas nauju vardu “Un morceau de ciel sur terre” Editions le Soupirail leidykloje, o netrūkus pasirodys ir romanas “Odilė, arba oro uostų vienatvė” , verstas Markus Rodunerio į vokiečių kalbą. Aš pati baiginėju jo jaunystėje rašytą, bet tik kokius trisdešimt metų vėliau, 2018 metais išleistą, romaną “Brydė” apie partizanus ir Sąjūdžio prieangį, bus anglų kalba. Visi kas autorių gerai pažįstame žinome Valdo kuklumą, bet iš tiesų jūs galite džiaugtis turėdami tokį pasižymėjusi rašytoją savo tarpe Paryžiuje.

Šiandien susirinkote priimti ne tik Valdą į savo tarpą, bet ir jo šuniuką, “Ėko,”  prabangiu Rimos Puniškaitės rubu! Kadangi aš dirbau su variantu “Metų” žurnale (2018 nr. 10), kur jis buvo pirmą kartą skelbtas, vadinamu “romano fragmentu”,  išverčiau jį į anglų kalbą, kur jis pasirodė viename iš prestižinių literatūrinių žurnalų Amerikoje, “Kenyon Review”, tai esu neblogai su juo susipažinusi ir šiek tiek apie jį mąsčiusi. “Kenyon Review” per tris savaites šį kūrinių pagriebė, kas beveik negirdėta,  ir paskelbė savo žurnalo pradžioje.

 

Kodėl tokia greita sėkmė? Šiuo metu ant bangos yra tai kas vadinama “speculative fiction”, gal lietuviškai sakytume hipotetiška, spekuliatyvi proza. Ji susideda iš žanrų, kurių elementai dar neegzistuoja tikrovėje, tai gali aprėpti antgamtiškas, futuristines arba šiaip įsivaizduotas temas. “Ėko” labai gerai telpa tokioje schemoje, o žinoma, dar prisideda autoriaus žaviai išdirbtas stilius. Kūrinyje autorius liečia klimato kaitą, gal mūsų laukiančią apokalipsę, ir nors apsakyme veikia tik du pagrindiniai veikėjai, naratorius ir šuo Ėko, numanomi adresatai esame mes visi pasaulio gyventojai, Paryžiuje, Vilniuje ar Seattle, kur ąš gyvenu. Kai pirmą kartą girdėjau pradinį, trumpesnį kūrinio variantą, tai buvo 2017 metais, su rašytoja Birute Putrius Santa Monikoje, Kalifornijoje, klausėmės paties autoriaus mums skaitomo dar klimato kaita nebuvo taip toli pažengusi ir viskas atrodė tikrai dar “spekuliatyvu,” nors medijos jau apie tai kalbėjo, liepė ruoštis. Toks kūrinio fonas, o kaip jis atsirado autoriaus vaizduotėje, gal jis pats pasakys jums daugiau.

Visas apsakymo veiksmas vyksta Paryžiuje, miestas parodytas nykstantis, eižėjantis, pastatai griūva, kaip kokiose Gvatemalos džiunglėse augmenija klesti, ne tik perimdama erdvę, bet ir padėdama sugriauti žmonių sukurtą aplinką, fontanai, tvenkiniai, jums gerai pažįstami, tikroviški, jau apimti  nemalonaus kvapo:

“Tai buvo pūvančių lapų ir stagnuojančio vandens, savižudžius traukiančio akivaro, galbūt – ankančio Marijos Mediči fontano kvapas. Liuksemburgo sodas jau buvo pradėjęs laukėti.”

Tai tik gabalėlis iliustruojantis kaip gamta laimi prieš kultūrą, kaip būtų sakęs Algirdas Greimas. Kova tarp tų dviejų binarinių opozicijų, jau įtvirtintų ir Claude Lévi-Strauss. Čia ilgesnė citata, kad pajustumėte apsakymo stilių ir įsijungtumėt į jo nuotaiką:

“Kuo mieste mažėjo žmonių, tuo labiau rodės, kad miestas grįžta į gamtą, gal tikriau – gamta grįžta į jį. Klausydamasis platanų ošimo, žiūrėdamas į Senos  vandens raibuliavimą, lengvai pasiduodavau vaizduotės žaismėms: akyse jau kerojo vijokliai, raizgydamiesi, kabindamiesi į pastatų sienas, jie po truputį jas ardė, pro šaligatvių plyteles skverbėsi žolės, jas pamažu goždamos, rūdijo kalinėtos geležies balkonų tvorelės, apleistų parkų su vienišais tvenkiniais vartai, į kitus miestus vedantys geležinkelių bėgiai. Užsimerkęs regėjau, kaip lietų drengiamos ir vėjų plakamos klaiposi čerpės, išjuda iš savo buveinių, krinta žemyn, kaip svyra ir lūžta antenos, kaip trupa erkeriai, kapiteliai, frontonai, kaip linksta ir griūva kolonos. Išsitiesęs ant grindinio akmenų, girdėjau vėjus, ūkiančius butuose išdaužytais langais, liftų šachtose, metro tuneliuose ir peronuose, krūpčiojau nuo skeldinčios ir lūžtančios medienos garsų – lubų sijų, iš vyrių griūvančių durų. “

Žmonės jau daugumoje dingę, pasakotojas iš pradžių vaikšto vienas po merdintį Paryžių:

“Mačiau, kaip žmonių apleidžiamas miestas merdi ir miršta – lyg pro jį būtų praskriejusios klajoklių gentys.”

Vasaros pabaiga, viena užuomina, ir tik viena, į laiką, įvyksta kai jis komentuodamas mažėjantį turistų skaičių mieste, rašo “Visi žinome kodėl”—vadinasi, čia jau po Bataclano, kai žmonės bijojo vykti į šiaip turistų numylėtą miestą. Pasakotojas jaučiasi vienišas, kol  atsitiktinai nesusitinka su Ėko, kuris jo kaip ir laukė:

“Mane lydėjo Ėko, nė pats nežinau, kodėl taip jį pakrikštijau – vos pamačiau, iš karto – Ėko. Tas šuo tupėjo prie durų, vos jas aš išlaužiau, jis prie manęs šoko, aš atšokau nuo jo. Bet Ėko buvo mielas – atrodė, jis manęs laukė.

Manęs?

Tikriausiai laukė bet ko: jam reikėjo žmogaus .”

Ir jiedu taip susidraugauja, kad Ėko įgauna žmogiškų savybių, vienas be kito gyventi negali, pasakotojas juo pasitiki, jie tarsi įsipareigoja vienas kito nepalikti,  toks ryšys skaitytojams gyvulių mylėtojams tai grynas “kaifas”.

Toliau seka jų nuotykiai po nuniokotą Paris, pastangos išgyventi, kai nieko nebėra, pavalgyti, rasti nakvynes, dieniniai prasimanymai, kaip leisti laiką. Nenoriu išduoti perdaug turinio su viltim, jog jūs anksčiau ar vėliau patys pasiskaitysite kūrinį kokia nors forma. Gal daugiau pakalbėsiu apie tai, kas mane kaip literatūrologę kūrinyje ypač užburia.

Vienas dalykas tai būtų diskurso lygmens metaforos, kurias autorius išradingai kuria. Pvz., sakydamas, jog “tik vėliau supratau, kad rašydamas mėginau sugauti griūvančio laiko akirmirkas” tęsia tą mintį, lygindamas dvi nelabai lengvai palyginamas sąvokas, tarkime, sintaksę ir urbanistinę topografiją:

“Sakiau sau, kad raidės – tai plytos, iš kurių buvo pastatyti šio miesto namai; sakiniai – tarp tų namų nutiestos gatvės, bulvarai; sintaksinės konstrukcijos – gatvių raizginiai, sankryžos; pastraipos –  kvartalai.”

Pasitaiko aliuzijų į kitus autorius, trumpa paryškinta frazė iš Fernando Pessoa, kur ne tik ta citata, bet ir kelios pastraipos nurodo į portugalo pamėgtas temas—uostą, jūrą, laivus, nekalbant apie abu autorius persekiojančią nostalgiją ir melancholiją. Kita trumputė citata—iš Čingiz Aitmatovo garsaus romano, lietuviškai versto, kaip “Ilga kaip šimtmečiai diena”. Visa tai kutena skaitytojo širdį ir praturtina kūrinio reljefą.

Apsakyme pribarstyta daug viliojančių ir mintį skatinančių ižvalgų, kurios rodo, koks gilus rašytojas Papievis iš tikrųjų yra, nedaug tokių turime lietuvių autorių tarpe. Jis  nekuria ištisų kokių nors didelių sistemų ar filosofijų, vis dėlto, jų yra paslėptų tiems, kurie nori ir sugeba jas rasti. Viena, kuri man užsiliko ilgam, būtų ši:

“Nežinau, ar [Ėko] suprato, ką aš rašau – jei nesuprato, tikriausiai liūdėjo, kad nemoka skaityti, tik jautė, kad dabar manęs nereikia trikdyti, jeigu suprato – gal su manimi gedėjo prarandamo laiko ir miesto? Nors tiesą pasakius, nė nežinau, ar gedėjau – mane smelkė jausmas, kad vyksta, kas man dar negimus jau buvo nulemta, kad mes – kaip daug kas prieš mus – taip ir neįstengėme įminti civilizacijų išlikimo mįslės, kurios įminti turbūt išvis neįmanoma. [pabraukta mano, V.K.] Įsivaizduodavau didelį, visu gražumu išsiskleidusį žiedą – jis neišvengiamai turi nuvysti. Regėdavau tą rezignacijos žiedą Ėko akyse – iš kur mes žinome, kad šunys nemoka skaityti?”

Kaip daug išmintingai ir elegantiškai čia pasakyta, numesta frazė lyg tarp kitko, tarsi žaidžiant:  taip ir neįstengėme įminti civilizacijų išlikimo mįslės, kurios įminti turbūt išvis neįmanoma.

Jeigu mūsu pasaulis ne taip jau tolimoj ateity žlugs, tai ir bus dėl tokios priežasties, kuri iš tiesų nemini nei diktatorių, nei idiotų, nei užsispyrelių stručių, tačiau viską aprėpia.