Prelato Jono Petrošiaus biografija (su nuotraukomis)
Kun.J.Petrošius gimė 1921 m. gruodžio 19 d. Reistų kaime, Šilalės valsčiuje, Tauragės apskrityje. Lankė Tauragės gimnaziją, mokytojavo Kvėdarnos valsčiuje,studijavo Telšių ir Eichšteto (Eichstätt, Vokietija) kunigų seminarijose. 1947–1955 įsijungė į Strasbūro lietuvių draugijos veiklą, 1951 m. Miulūzo (Mulhouse,Prancūzija) mieste buvo įšventintas į kunigus. 1955 m. jis kviečiamas kaip kunigas į valstybės sostinę, kur daugiau lietuvių. Čia prasideda didysis prel. J. Petrošiaus veiklos ir darbo laikotarpis, kai jo parapijiečiais tampa visos Prancūzijos lietuviai (po kurio laiko dar prisidėjo Belgijos ir Olandijos lietuvių sielovada). Nuo 1955 m. prelatas tampa Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje ilgamečiu vadovu – išbuvo vietos lietuvių sielovados tarnystėje net iki 2006-ųjų, tad daugiau kaip 50 metų! Jam ilgus metus (1958–1981 m.) patikėtas ir Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės vairas. Prel. J. Petrošius labai rūpindavosi provincijos lietuviais, kas vasarą savo lengvuoju motociklu lankydavo daugelį lietuvių tolimose apylinkėse, vienišų ir su šeimomis, paskui labai gražiai aprašydavo provincijos lietuvių godas.
Paryžiuje jis susižinojo apie lietuvių seseles – vienuoles, išsibarsčiusias po įvairias kongregacijas (manoma, jog Prancūzijos vienuolynuose iš viso buvo apie 100 seselių). Prel. J. Petrošius jas lankydavo, vesdavo rekolekcijas, dvidešimt metų kasmet organizuodavo joms dviejų savaičių poilsio ir maldų dienas. Jo pastangomis 1958 metais Šv. Kazimiero 500-ųjų gimimo metinių sukakties proga Paryžiuje buvo surengtas įspūdingas minėjimas (dalyvaujant vienam žinomiausių pokario Europos politikų Robert’ui Schuman’ui), o taip pat du kartus – 1976 ir 1981 metais – Europos lietuviškųjų studijų savaitės. Prelato rūpečiu išleisti Sibiro lietuvių tremtinių maldų knygelės leidimai (1967 m. ir 1968 m.) dviem kalbomis: „Marija, gelbėk mus – Marie, sois notre secours“. Ne be jo pagalbos išeidavo ir „Prancūzijos Lietuvių Žinios“, kurioms vis ruošdavo medžiagą, o nuo 1966 metų ir pats biuletenį du dešimtmečius redagavo. Tais sunkiais okupacijos metais prel. J.Petrošius buvo vietos lietuvių siela, neblėstantis religinio ir tautinio gyvenimo žiburėlis.
1987 m. sausio 5 d. Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus metais popiežius Jonas Paulius II kun. Jonui Petrošiui suteikė Popiežiaus garbės prelato vardą. 1999 m. PrLB taryba prel. J.Petrošiui už ilgametę veiklą Lietuvių bendruomenės labui suteikė Bendruomenės Tarybos garbės pirmininko vardą.
Kun.J.Petrošius mirė rugsėjo 8 d. Paryžiuje. Urna su jo palaikais buvo pargabenta į Lietuvą. Prelatas palaidotas 2009 m. rugsėjo 17 d. Šilutės rajono Bikavėnų kaimo kapinėse šalia savo tėvų.
Genialusis Petro (asmeniniai atsiminimai)
Goda Klimavičiūtė
Prieš daugiau nei dvidešimt metų su mergaičių choru iš Lietuvos atvažiavome į Paryžių. Po ilgos kelionės autobusu, mus nuvedė pas lietuvį kunigą. Nebeatsimenu, kiek mūsų buvo, bet į jo butą sutilpome visos. Kas prausėsi, kas užkandžiavo, o kiek vyresnės kniaukė cigaretes nuo kunigo darbo stalo…
Jau apsigyvenus Paryžiuje, deja, su kun. Jonu Petrošiumi nebeteko bendrauti, bet klausydama tų, kurie jį pažinojo supratau, kad ne tik jo bute, bet ir širdyje tilpo visi.
Paryžiaus lietuviai, pažinoję J.Petrošių arba tiesiog Pétro, kaip jį vadindavo artimiausieji, kaip susitarę tvirtino, kad kunigas buvo lietuvių bendruomenės dvasia, net ir tiems, kurie bažnyčią aplenkdavo. Jis buvo daugiau nei kunigas.
Bažnyčia ir lietuvių bendruomenė
Valdas Papievis: Jis telkė visą bendruomenę, įsivaizduoju, kad kiekvienam bendruomenės nariui paskambindavo. Pavyzdžui, man tikrai. Skambindavo ir primindavo, kad bus mišios. Kartais būdavo tingisi, sakau „atsiprašau, kunige, negalėsiu“, bet, kai antrą, trečią kartą paskambina, nebegali atsisakyti.
Kai pirmą kartą atėjau į mišias supratau, kas yra mišios… taip sugriebė už širdies, supratau, kad Lietuvoje mišiose nebuvau buvęs…
– Kuo tos mišios skyrėsi nuo kitų?
V.P.: Viskas kitaip – jo elgesys, pamokslai… pradėdamas mišias, kreipdavosi į visus kaip į savo šeimos narius. Arba, staiga neberanda knygoje kažko, sako „atsiprašau, klausykit, neberandu, atleiskit“. Jis buvo labai arti žemės ir žmonių, bet ir labai arti dangaus.
– O išpažinties ėjai kada?
V.P.: Nėjau. Man buvo labai keista, kad čia, Prancūzijoje, viskas kitaip, kad komuniją gali imti be išpažinties. Kai jo paklausiau, kaip taip galima, atsakė: „jei nepadarei didelės nuodėmės, o tik smulkias, kasdienes, dėl kurių pats savyje gailiesi, tai nereikia ir tos išpažinties. Jei gailėsies, Dievas savaime padės“.
Danutė Krištopaitytė-Mallart: Aš labai bloga katalikė, sakydavau: „tu manęs visko gali prašyti, bet ne eiti į bažnyčią ir melstis“.
– Nepamokslaudavo?
D.K.-M.: Jis tik nusijuokdavo: „gi gali ateiti į mišias“.
Karolina Masiulis-Paliulis: Per mišias jis kalbėjo labai asmeniškai, bet be jokio popieriaus ir visada išėjęs iš bažnyčios pagalvodavai tai, ką pasakė. Jis mus maitindavo dvasiškai.
Mačiau, koks jis buvo pavargęs kai jam buvo 70 metų. Jau buvo išsekęs nuo tarnystės, bet jam Vyskūpijos autoritetai neleido baigti. Manau, kad tai buvo klaida, nes jauniems kunigams jis būtų buvęs labai naudingas. Mačiau, kaip norėjo ir galėjo išmokyti juos kalbėti. Vieną vasarą buvo išsiųstas į Nidą kunigauti su jaunais seminaristais, jam taip patiko! Jam labai rūpėjo, kas bus po jo, labai prašė, kad kažkas jį pakeistų, nes žinojo, jog bendruomenė sukosi aplink jį.
Jean-Christophe Mončys: Lietuvių bendruomenei jis padarė kažką nepakartojamo! Žinot, buvo taip vadinamas, elitas, senieji ministrai, diplomatai, inteligencija, buvo paprasti žmonės, darbininkai, daug žmonių iš pirmosios emigracijos, buvo ir legionierių, lietuvės vienuolės, o jo tikslas buvo visus suvienyti, kad būtų viena bendruomenė.
V.P.: Leisdavome bendruomenės laikraštį. Reikėdavo, kad kažkas surinktų medžiagą, atspausdintų. Jau paruoštą, reikėdavo iššsiųsti 500 žmonių. Eidavome pas J.Petrošių, padėdavome lankstyti, į vokus dėti, pašto ženklus klijuoti. Į paštą jau ir pats nutempdavo.
Per Kalėdas, jam veždavo kalėdaičius (plotkeles) iš kažkurios bažnyčios. Kartais rašydavau sveikinimus – jis man pasakydavo, kaip nori, o aš suformuluodavau tekstą ir siųsdavome visiems kartu su kalėdaičiais.
J-C.M.: Petrošius vis rasdavo išeitis arba tuos žmones, kurie jam padėtų, pavyzdžiui, surasti patalpas, padaryti kopijas ir pan. Jis kasmet man skambindavo maždaug spalio mėnesį: „žinai, kodėl skambinu?”, Padėdavau jam surašyti veiklos ataskaitą. Kunigui tas darbas būdavo kančia. Praleisavome visą dieną, po to eidavome į restoraną ir dar kokio viskio butelį padovanodavo.
Lietuva
J-C.M.: Jis buvo ypatingas, nes negalėjo grižti į Tėvynę, todėl dirbti tokį darbą buvo tarsi lietuvybės išlaikymas. Net nekalbėdamas lietuviškai, jaučiu, kad jis (ir Ugnė Karvelis) man geriau padėjo suprasti Lietuvą, tradicijas ir istoriją.
Petrošius, kaip ir mano tėvas, įsivaizdavo, kad pabėga porai mėnesių, bet tai užtruko 45 metus! Taip toli jis nebuvo numatęs.
Petrošius liko Prancūzijoje, nevažiavo, pavyzdžiui į JAV, todėl, kad taip buvo arčiau, tai buvo būdas neprarasti ryšio su Lietuva. Jį kankino vidinis liūdesys Tėvynei ir savo šeimai, bet atrado vilties tikėjime.
K.M.-P.: J.Petrošiaus dėka supratau, kas vyksta Lietuvoje. Jis mums paaiškino, kodėl reikia piketuoti prie sovietų ambasados. Atstovavo Lietuvos kovą už laisvę būdamas kunigu. Duodavo skaityti apie Lietuvą prancūziškai, mes nekalbėjome lietuviškai, bet to nejausdavome.
Jis užaugo didelėje šeimoje. Prieš motinos šventę, man sakydavo: „nieko negaliu pasakyti apie savo motiną, nes mane augino močiutė, man net kažkaip keista”.
Kai vyskūpai liepė seminaristams kuo skubiau bėgti iš Lietuvos, nes likimas buvo labai aiškus, jis lėkė dviračiu ir atsisuko paskutinį kartą pasižiūrėti į Lietuvą. „Tu nepatikėsi, pamačiau tokį vaizdinį – stovi mano močiutė ir lyg atsisveikindama ranka moja”, – yra man sakęs. Jis buvo labai artimas su ja ir labai norėjo būti palaidotas ten, kur užaugo.
D.K.-M.: Kai sakydavau, kad aš tarybinė, J.Petrošius labai pykdavo, jam tai nepatikdavo, nors sakiau, kad jis yra tikrasis lietuvis.
Ričardas Bačkis: Didesnio patrioto nebuvo… jis buvo tikras patriotas.
Vienatvė
K.M.-P.: Atsimenu vieną dalyką – vienišumą. Tikrai, esu už, kad kunigai turėtų savo šeimas, nes gyvenimas emociškai yra skurdus, kai žmogus negali pasisakyti grįžęs namo, kokia buvo jo diena… mačiau, kad jam to trūko…
J-C. M.: Galbūt jis kartais gailėjosi tapęs kunigu užuot turėjęs šeimą. Kartais jam buvo per sunku ir darbas, ir buitis. Gal būtų buvę lengviau, jei būtų turėjęs šeimą, man atrodo. Manau, kad jis būtų buvęs geras tėvas.
Nesaloninis kunigas
R.B.: J.Petrošius buvo didelis futbolo fanas. Vieną dieną jis verkšleno, kad negali pažiūrėti varžybų. Nusprendėme jam padovanoti televizorių, nes jei būtume davę pinigų, būtų visus išdalinęs. Niekados jų neturėdavo. Prieš kelionę į Lietuvą yra sakęs: „nežinau, ką galėčiau užfundyti savo šeimai? Nieko neturiu”, bet tai nebuvo jo problema, jis nebuvo išlaidus, tiesiog toks charakteris – ką turėdavo, viską išdalindavo. Jis būdavo su žmonėmis, kuriais reikėjo rūpintis ne tik dvasiškai, bet ir materialiai.
D.K.-M.: Jis neieškojo nei medalių nei pripažinimo. J.Petrošius tarnavo kitam žmogui, bet ne kaip tarnas, o kaip tas, kuris padės, pasirūpins. Atsiduodavo žmogui. Niekada nesakydavo „aš”.
V.P.: Vienu metu, nepriklausomybės pradžioje, Lietuvoje kažkas platino jo adresą už pinigus. Petrošius pareidavo namo ir rasdavo žmones laukiančius, niekados jų neišvydavo, priimdavo bent kelioms dienoms. Jam labai buvo svarbus asmeninis santykis su kiekvienu konkrečiu žmogumi.
K.M.-P.: Nepaisant humoro, jis buvo labai gilus žmogus. Ne tik iš religinės pusės žiūrėjo, „ar tavo gyvenime tai turi prasmę”, klausdavo. Mes turėjome draugus vaikinus, bet ne tokius rimtus, kol atradom savo gyvenimo kompanjonus… Petrošiui nepatikdavo, sakydavo, kad iš tų draugysčių nieko nebus. Ir kartais jis buvo labai teisus. Vienąkart jis man padėjo kaip tėvas…
J-C. M.: Kiekvieną kartą, kai jo prašydavo pagalbos, jis eidavo. Buvo labai empatiškas. Ne tik kunigas, bet ir geras psichologas, ar patarėjas teisiniais klausimais. Kartais net per giliai į širdį imdavo kitų bėdas. Kai kartą pas mane atvažiavo į Vandėją (Vendée), tai pirmiausia paklausė, ar gali aplaužyti pasenusias medžių šakas. Galbūt taip jam reikėjo išsikrauti, nes vis tiek daug savyje nešiojo.
J.Petrošius mėgo kalbėtis, patiko būti tarp žmonių – šventės, vakarienės, bet paprastos, ne aukšto „rango”. Kai kreipdavausi į jį „prelate” ar „monsinjore”, pykdavo ir sakydavo „baik mane taip vadinti”. Jis buvo širdingas žmogus, nebuvo „salono kunigas”, tikrąja to žodžio prasme. Jis buvo iš Žemės ir ant žemės.
Jo kolegos Lietuvoje buvo pakraupę, kai matė rūkantį, jie buvo jaunesni, tai nieko jam negalėjo pasakyti, bet Petrošius jautė, kad žiūrėjo kreivai.
V.P.: Kai jam gydytojai uždraudė rūkyti, negalėjo greitai atsikratyti šio įpročio. Turėjo tokį kandiklį, susikarpydavo cigaretę į tris dalis ir taip rūkydavo.
Labai šmaikštus ir bendraujantis. Mėgo silkę su bulvėmis, tai jei kas kviesdavo pas save, to būtinai turėjo būti.
Per bendruomenės susitikimus, Petrošius vaikšto, pasilenkia ir sako: „gerk, mergelyte, gerk, berneliuk, bet nepamiršk ir užkąst”.
J-C.M.: Jis pats buvo iš kaimo, labai mylėjo gamtą, o miesto nelabai. Važinėjo iš pradžių tokiu motorizuotu dviračiu, vėliau skuteriu. Buvo sportiškas ir sportu domėjosi, skaitė l’Équipe laikraštį.
Petrošiui nebuvo tik balta ar juoda, jis buvo labai atviras ir viskuo domėjosi. Jis mėgo šventes, daug juokaudavo, bet aš niekada jo nemačiau neblaivaus. Dažnai penktadieniais pas jį susiburdavome.
D.K.-M.: Mes, tokių laisvamanių artistų grupė, ateidavom pas jį, jam patikdavo būti su mumis, su jaunais.
Žmonėms be Tėvynės reikia emocijų. Kartą tvarkėme jo namus. Iš lauko pusės ant jo langų pristatėme beržų, maišus nereikalingų daiktų išmetėm, nes jam nešdavo visokius nebereikalingus daiktus žmonės. Jis labai išsigando: „jūs man viską išmetėt!”. Neišmetėme, o sutvarkėme. Jis buvo laimingas. Liepiau jam: „dabar kunige, jei kas norės, ką atnešt, sakyk, gerai, tik paskambinkite Danutei”.
Jis visada būdavo geros nuotaikos, daug juokdavosi, kartu išgerdavo raudono vyno taurę… buvo paprastas, atviras, galėjai kalbėtis bet kokia tema, modernus. Jis buvo genialus!
Už pasidalintus atsiminimus Goda Klimavičiūtė dėkoja: aktorėms Karolinai Masiulis-Paliulis ir Danutei Krištopaitytei-Mallart, režisieriui Jean-Christophe Mončiui, ambasadoriui Ričardui Bačkiui ir rašytojui Valdui Papieviui.
Karolinos Masiulis-Paliulis atsisveikinimo kalba Prelatui, pasakyta 2009 rugsėjo 17 d. Šilutės rajono Bikavėnų kapinėse
Šiandien Žemaitijos žemė atsiveria priimti savo sūnų, mūsų mylimą kunigą, popiežiaus garbės prelatą J.Petrošių, į amžinąjį atilsį.
Kunige, Jūs priklausote Lietuvos didvyrių šeimai. Jūs tapote kunigu „tylios bažnyčios“ laikais. Visame savo gyvenime turėjote tikslą: padėti okupuotai, suvaržytai, nutildytai Lietuvai. Visu savo gyvenimu sekėte apaštalo Petro pavyzdžiu buvote žvejys. Žvejojote ištremtus lietuvius. Jų ieškodavote nors ir po vieną, per visą Belgiją ir Prancūziją. Jūs rūpindavotės, kad niekas nebūtų vienišas, kad visi kartu jie formuotų vieną didelę šeimą. Jūs buvote Prancūzijos bendruomenės šiluma, centras ir saulė. Jūs turėjote 1944 m. pasitraukti į vakarus ir po kelių metų, praleistų pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, atsidūrėte Strasburge, kur įstojote į seminariją. 1951 m. pašventintas kunigu, gavote Prancūzijos lietuviškos misijos kapeliono pareigas.
Be paliovos Jūs mums primindavote mūsų lietuviškas šaknis, ragindavote mus, kad įsijungtume į kovą už Lietuvą, užmirštą ir išbrauktą iš pasaulio žemėlapio. Jūs mums nuolat primindavote, per kokias kančias turėjo pereiti nukankinta Bažnyčia, kiek Lietuvos prelatų ir kunigų buvo uždaryta gulaguose ir kalėjimuose.
Kartu su Jumis pirmą kartą skaitėme Nijolės Sadūnaitės dienoraštį. Prisimenu, kaip šešiasdešimtais metais į Prancūziją atvyko V. Žalakevičius. Tada dalis mūsų bendruomenės prieštaravo dėl tokio bendravimo su komunistais, tačiau Jūs priminėte: „Bet klausykite, jis visų pirma yra lietuvis…“ Tuomet bendruomenė jį priėmė.
Jūs priklausote Maironio ir Valančiaus šeimai. Kunigystės pašaukimą siedavote su Lietuvos išsivadavimo kova.
Neužmirštamas liks Jūsų ypatingas būdas laikyti šv. Mišias. Atrodydavo, tarsi Jūs kalbate kiekvienam iš mūsų asmeniškai. Jūsų žemaitiškas ir tyras žvilgsnis klausė: „Koks Tavo gyvenimo tikslas? Koks Tavo tikėjimas? Kokie Tavo įsipareigojimai?“ Tai klausimai, kurie kaskart reikalaudavo vidinio atsakymo. Jūsų atminimas amžinai pasiliks visų Jus pažinojusiųjų širdžių gilumoje.
