Kalėdinė šventė Paryžiuje
Sekmadienis, gruodžio 17 diena. Paryžius, iš rūkų nedrąsiai lendanti saulė lydėjo mus į Prelato Jono Petrošiaus molyklos kalėdinį susitikimą.
Visiems rūpėjo patekti į salę, kurioje iki spektaklio pradžios koplyčioje ir jos užkaboriuose dar ilgai aidėjo šurmulys – mamų ir tėčių, belaukiančių už uždarų salės durų savo repetuojančių vaikų, vaikų, zujančių šen ir ten, belaukiančių savo repeticijų, mokytojų, akimis gaudančių savo grupės vaikus ir kartu su jais repetuojančių eilėraščių ir dainų posmus, salės dekoratorių, betvirtinančių ant sienų paskutines girliandas, garso ir vaizdo aparatų tikrintojų…
Ir kai pagaliau ir patys kantriausi pradėjo nekantrauti belaukiant vaikų spektaklio pradžios, salės durys plačiai atsidarė ir į ją sugužėjo visi įvykio protagonistai. Net ir baltabarzdis raudonpaltis Kalėdų senelis atsirado tarsi iš niekur – buvo pasodintas pirmose ložėse, šalia ambasadoriaus ir arkivyskupo, mat pažadėjo visiems daug saldainių ir dovanų.
Pirmieji į sceną nutūpė « varniukai » – mokytojos Teresės mokiniai. Vos suskambus pirmiems dainelės žodžiams, žiūrovų veiduose nušvito plačios šypsenos, nepradingusios iki pat spektaklio pabaigos.
Po varniukų į sceną suėjo patys mažiausieji, globojami mokytojų Neringos ir Rūtos. Aplipdyti popierinėmis aguonomis, kai kurie vedini mamų, šoko dainuodami apie žvirblį čiulbuonėlį klausiantį pilko karvelėlio „…kaip kaip aguonėles sėja…“. Ir žiūrovai kartu su dainininkais sėjo aguonėles, augino jas ir paskui valgė.
Po mažųjų aguonėlių scenoje madas demonstravo ir eilėraščius deklamavo „dvylika mėnesių“ – mokytojos Joanos grupės mokiniai, o po jų – Ingos globotiniai suvaidino spektaklį „Bėkim, žvėrys, pažiūrėti !“. Salėje aidėjo vaikų žodžiai, unikalūs, lietuviški. Dažnai prisipildę juokingo prancūziško akcento ir nenuspėjamo ritmo, bet užtat dar labiau vertingesni ir puoselėtini. O kur dar patys vyriausieji, tikra krepšinio komanda, jaunuoliškai uždainavę: „…tą naktį, tą naktį, tą naktį, kai sniegas už lango žibės…“ ir visiškai nostalgijos kardais nuginklavę salės publiką. Ir nebeliko ribos tarp scenos ir salės, rodėsi, kad ir prancūziškosios sienos, be jokio akcento, dainavo kartu: „…aš noriu, kad tu man uždegtum žvakutę mano širdies…“
Spektaklis pasibaigė dar didesniu šurmuliu, nei prasidėjo, – dovanų dalinimu, su vyno taure, sausainiais ir kūčiukais. Kol galiausiai, saulei pamažu besileidžiant į vakarus ir vaikams vis įnirtingiau tampant tėčių ir mamų skvernus, salė ėmė tuštėti, kol pamažu paskendo įprastoje didingoje tyloje … iki kito lietuviško šurmulio.
Ir dar: šiais metais mūsų mielosios mokytojos gavo dovanėlę iš pačios Užsienio reikalų ministerijos – ženklelį, kuriame išgraviruota « Lietuvių kalbos ambasadorius ». Ačiū mokytojoms ir ilgų metų lietuanistinei mokyklai Paryžiuje !
![Prancūzijos lietuvių virtuali diskusija / balandžio 23d. 19 val [FR laiku]](https://lietuviai.fr/wp-content/uploads/2024/04/automatiskai-issaugotas-juodrastis-lietuviai-prancuzijoje-1713782885-150x84.jpg)
