2025-02-06
20:00
Paris
Žiurkes Paryžiuje realybe ar mitas ?
Paryžius, vienas iš labiausiai lankomų miestų pasaulyje, garsėja ne tik Eifelio bokštu, Senos upe ar savo kultūros paveldu, bet ir tam tikru nepageidaujamu įvaizdžiu – žiurkėmis. Daugelis žmonių mano, kad Paryžius turi žiurkių problemą, kuri yra nuolatinė tema tiek populiarioje kultūroje, tiek kasdienėje kalboje. Tačiau ar tai realybė, ar tik perdėtas mitas, besitęsiantis dėl įvairių faktorių? Šis straipsnis tyrinės šį klausimą, atsižvelgdamas į įvairius aspektus, kaip žiurkių populiacija, jų gyvenimo sąlygos ir Paryžiaus miesto priemonės kovoti su šia problema.
Paryžiaus žiurkių istorija
Žiurkės visada buvo miestų gyvenimo dalis, ypač ten, kur yra daug žmonių ir atliekų. Miestai, kaip Paryžius, kuriuose didelis gyventojų tankumas ir intensyvi infrastruktūra, visuomet turėjo problemų su graužikais. Viduramžiais žiurkės buvo susijusios su baisiomis ligomis, tokiomis kaip juodoji mirtis, kuri plito per visą Europą ir nužudė milijonus žmonių. Nuo tada žiurkės tapo ne tik sveikatos problema, bet ir kultūriniu simboliu – jų buvimas siejamas su nešvara, ligomis ir net bloga sėkme.
XIX amžiuje, kai Paryžiuje prasidėjo dideli urbanistiniai pertvarkymai, įskaitant kanalizacijos ir gatvių sistemos modernizavimą, žiurkės pasitraukė į požemius, tačiau jų populiacija niekada iš tiesų nesumažėjo. Paryžiaus kanalizacijos sistema, kuri buvo laikoma inžineriniu stebuklu, tapo puikia žiurkių buveine. Šiomis dienomis daugelis turistų netgi lankosi Paryžiaus kanalizacijos muziejuje (Musée des Égouts de Paris), kur galima pamatyti, kaip šis požeminis pasaulis gyvena savo gyvenimą.
Kodėl Paryžius vis dar turi žiurkių problemą?
Žiurkių populiacija Paryžiuje, kaip ir daugelyje kitų didžiųjų pasaulio miestų, yra neatskiriama urbanistinės ekosistemos dalis. Pasak Paryžiaus miesto valdžios, mieste gyvena daugiau nei 3 milijonai žiurkių – tai beveik pusantro karto daugiau nei žmonių! Kiekviena didelė šiukšlių krūva, kiekvienas viešasis parkas ar net maisto likučiai gatvėje gali tapti šių graužikų maisto šaltiniu.
Vienas pagrindinių veiksnių, dėl kurio Paryžius turi žiurkių problemą, yra mieste besikaupiantys atliekos. Žmonės, restoranai, kavinės ir kitos įstaigos kasdien generuoja didelius kiekius atliekų, o tai žiurkėms suteikia nuolatinį maisto šaltinį. Nors miesto tarnybos stengiasi išlaikyti gatves švarias, intensyvi turistų veikla ir kasdieniai gyventojų įpročiai dažnai neleidžia visiškai suvaldyti problemos. Viešieji parkai, tokie kaip Monceau parkas ar Tuileries sodai, taip pat yra vietos, kur dažnai matomos žiurkės.
Kitas svarbus veiksnys – kanalizacija. Paryžius turi vieną iš sudėtingiausių požeminių kanalizacijos sistemų pasaulyje, kuri tampa žiurkių prieglobsčiu. Nors kanalizacijos vamzdžiai yra svarbi miesto infrastruktūros dalis, jie taip pat yra šilta ir drėgna aplinka, ideali graužikų veisimuisi.
Miesto priemonės kovoti su žiurkėmis
Per pastaruosius kelerius metus Paryžiaus miesto valdžia ėmėsi aktyvesnių veiksmų kovoti su žiurkių populiacija. 2017 m. miestas paskelbė apie didelio masto „anti-žiurkių“ kampaniją, skirtą sumažinti žiurkių skaičių mieste. Ši kampanija apėmė įvairius žingsnius: nuo nuodų naudojimo iki viešų kampanijų, skatinančių gyventojus ir turistus tvarkyti atliekas tinkamai. Be to, buvo įrengti specialūs šiukšlių konteineriai, kurie apsaugo nuo graužikų patekimo į maisto likučius.
Visgi, kai kurios kovos su žiurkėmis priemonės susilaukė kritikos iš gyvūnų teisių gynėjų. Jie teigia, kad nuodų naudojimas yra žiaurus ir netvarus sprendimas, galintis pakenkti ir kitiems gyvūnams, pavyzdžiui, paukščiams ar naminiams augintiniams. Vietoj to, jie siūlo daugiau dėmesio skirti prevencinėms priemonėms, tokioms kaip infrastruktūros tobulinimas, siekiant sumažinti žiurkių prieigą prie maisto ir vandens šaltinių.
Ar tai tik Paryžiaus problema?
Nors Paryžius dažnai siejamas su žiurkėmis, ši problema nėra unikali šiam miestui. Dauguma didelių pasaulio miestų, tokių kaip Niujorkas, Londonas ar Roma, taip pat susiduria su žiurkių populiacijų augimu. Niujorkas, pavyzdžiui, garsėja savo požeminių tunelių sistema, kuri tampa idealia aplinka graužikams, kaip ir Paryžiaus kanalizacija. Panašiai ir Londono senoji kanalizacijos sistema yra dažnai minimas pavyzdys, kaip tokios infrastruktūros vietos pritraukia žiurkes.
Taigi, Paryžiaus žiurkių problema yra tik vienas iš didelio miestų gyventojų tankumo ir infrastruktūros iššūkių. Urbanistinė plėtra ir žmonių gyvenimo būdas tiesiogiai veikia šių graužikų gyvenimo sąlygas.
Žiurkės ir populiarioji kultūra
Žiurkės taip pat tapo populiariosios kultūros dalimi. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra 2007 m. animacinis filmas „Ratatouille“, kuriame žiurkė tampa virtuvės šefu Paryžiuje. Nors tai tik fantazija, filmas subtiliai atskleidžia, kaip žiurkės yra neatsiejamos nuo Paryžiaus įvaizdžio. Šis paradoksas, kai žiurkė tampa simpatišku ir talentingu veikėju, parodo, kaip visuomenė gali keisti požiūrį į šiuos gyvūnus.
Vis dėlto realybė išlieka tokia, kad dauguma žmonių vis dar laiko žiurkes nepageidaujamu ir pavojingu miesto elementu. Nepaisant to, kad žiurkės tapo tam tikru Paryžiaus simboliu, jų buvimas mieste ne visada yra pageidaujamas.
Paryžiaus žiurkių legendos
Paryžiaus žiurkių legendos yra neatsiejamos nuo miesto paslapčių, tamsių istorijų ir mitų. Miestas, turtingas savo kultūros, meno ir architektūros, per amžius taip pat tapo žiurkių karalyste, iš kurios kilo daugybė legendų. Žiurkės, kurios dažnai laikomos nešvaros ir ligų simboliais, tapo tam tikra Paryžiaus urbanistinės mitologijos dalimi.
1. Žiurkės ir Juodoji mirtis
Viena iš labiausiai įsišaknijusių žiurkių legendų Paryžiuje siejama su Juodąja mirtimi – viduramžių maru, kuris siautė Europoje XIV amžiuje. Tuo metu buvo manoma, kad žiurkės ir jų platinami blusos sukėlė šią baisią epidemiją, kuri nužudė milijonus žmonių. Legenda byloja, kad Paryžiuje, kaip viename iš tankiausiai apgyvendintų miestų, buvo tiek daug žiurkių, jog gyventojai beveik neįstengė su jomis kovoti. Pasakojama, kad kartais žiurkių grupės užpuldavo žmones naktį, o jų populiacija buvo tokia didelė, kad žiurkės judėdavo ištisais pulkais per gatves.
Nors šios istorijos iš dalies yra perdėtos, tikra tiesa yra tai, kad žiurkės ir ligos buvo glaudžiai susijusios viduramžių laikais, o Juodoji mirtis paliko gilią žaizdą Paryžiaus istorijoje. Šiame kontekste žiurkės tapo miesto blogo įvaizdžio simboliu.
2. Paryžiaus požemiai ir žiurkės
Paryžius garsėja savo sudėtingais požeminiais tuneliais ir katakombomis, kurios, kaip legenda byloja, tapo žiurkių karalyste. Šiuose tamsiuose, drėgnuose požemiuose, kur ilsisi tūkstančiai kaulų, žiurkės neva susikūrė savo pasaulį, nepriklausomą nuo žmonių. Pasakojama, kad žiurkių populiacija Paryžiaus kanalizacijos sistemoje gali būti tokia pat didelė, kaip ir virš žemės gyvenančių žmonių.
Yra ir legendų apie tai, kaip XIX amžiuje miestą valdęs Napoleonas III suplanavo didelę Paryžiaus kanalizacijos sistemą ne tik dėl sveikatos priežasčių, bet ir norėdamas suvaldyti šias požemines žiurkių populiacijas, kurios grasino prasiveržti į paviršių. Pasakojama, kad kai kurios žiurkių kolonijos buvo tokios didelės, kad net būdavo matomos tam tikrose Paryžiaus vietose, išlindusios iš kanalizacijos šulinių naktimis.
3. „Žiurkių karalius“
Viena iš tamsesnių ir mistiškesnių žiurkių legendų, siejama su „Žiurkių karaliumi“ (pranc. *le Roi des Rats*). Ši legenda, kilusi iš viduramžių, teigia, kad požemiuose gyvena milžiniška, protinga žiurkė, kuri valdo visas kitas žiurkes. Pasak pasakojimų, šis „Žiurkių karalius“ turi ypatingų galių ir gali net pulti žmones, kai tai yra būtina. Jo valdžia neva tęsiasi iki pat Senos upės krantų, kur naktimis galima pamatyti jo pavaldinius – daugybę žiurkių, judančių gatvėmis.
Kai kurios versijos šios legendos teigia, kad „Žiurkių karalius“ gali užkerėti žmones ir įkalinti juos požemiuose, kad tie niekada negalėtų sugrįžti į viršų. Ši legenda, nors ir labai fantastinė, dažnai pasitarnavo kaip būdas žmonėms įspėti apie kanalizacijos ir požeminių tunelių pavojų.
4. Laivo žiurkės
Kita legenda pasakoja apie „laivo žiurkes“, kurios Paryžių pasiekė Senos upe. Šios žiurkės, neva atkeliavusios su prekiniais laivais iš tolimų kraštų, atnešė naujas ligas ir užkrėtė miestą. Pagal legendą, XVIII ir XIX amžiuje Senos uostas buvo pilnas šių „imigrantų“ žiurkių, kurios greitai prisitaikė prie Paryžiaus gyvenimo ir pradėjo plisti mieste.
Nors ši legenda gali atrodyti kaip perdėta istorija, iš tikrųjų žiurkės dažnai buvo pernešamos prekiniais laivais ir kitomis transporto priemonėmis, ir tai tapo daugelio Europos miestų, įskaitant Paryžių, problema. Be to, dėl Senos upės artumo ir miesto uosto veiklos, žiurkės turėjo puikias galimybes plisti į miesto gilumą.
5. Paryžiaus žiurkių puotos
Viena iš įdomesnių legendų kalba apie „žiurkių puotas“ Paryžiuje. Pasak šio mito, kai kuriose Paryžiaus požeminių tunelių vietose vyksta slapti žiurkių susitikimai, kur jos puotauja žmonių maistu. Legenda teigia, kad tam tikrose kanalizacijos sistemos vietose žiurkės susirenka masiškai, kad surengtų savotiškas „puotas“, kur jos dalinasi surinktais maisto likučiais iš miesto. Ši legenda iš dalies remiasi realiais pastebėjimais, kai kanalizacijos darbuotojai matydavo didžiulius žiurkių būrius, kurie kartu maitinasi šiukšlėmis.
Ši legenda tapo dar populiaresnė su amžiais, ypač kai XIX amžiuje buvo sukurtas Paryžiaus kanalizacijos muziejus, kuris leido žmonėms iš arti susipažinti su šiuo požeminiu pasauliu. Tuo metu mitai apie žiurkes, kurios sugeba organizuotis kaip žmonės, tik dar labiau sustiprėjo.
6. Žiurkės revoliucijos laikais
Paryžiaus revoliucijų laikotarpiu, ypač 1789 m. Prancūzijos revoliucijos metu, žiurkės tapo tam tikra metafora kovai su priespauda. Legenda byloja, kad kai kurie revoliucionieriai laikė žiurkes kaip simbolius priešų, kuriuos reikia išvaryti iš miesto, panašiai kaip jie norėjo išvaryti karališkąjį režimą. Žiurkės, kurios buvo gaudomos ir žudomos gatvėse, tapo šios revoliucinės kovos alegorija.
Paryžiaus žiurkių problema yra tiek mitas, tiek realybė. Nors kai kurie stereotipai apie Paryžių kaip „žiurkių miestą“ yra perdėti, negalima paneigti, kad žiurkės yra reali miesto gyvenimo dalis. Jos egzistuoja tiek požeminėje kanalizacijos sistemoje, tiek ant žemės, kuriose jų dažnai galima pamatyti viešose vietose.
Paryžiaus miesto valdžia daro reikšmingus žingsnius siekiant sumažinti žiurkių populiaciją, tačiau šis procesas nėra paprastas. Miesto augimas, infrastruktūros plėtra ir žmonių įpročiai visada sudarys sąlygas graužikų plitimui.
Tad, jei kitą kartą lankysitės Paryžiuje ir netyčia pamatysite bėgančią žiurkę, prisiminkite – ji yra šio miesto realybė, tačiau ne tokia didžiulė problema, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kitos naujienos
