Linas Maknavičius

Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės istorinė apžvalga

 

Pirmieji lietuvių pėdsakai Prancūzijoje, Bendruomenės ištakos ir susikūrimas

11079830_889060244477367_976268673_n
2012 metais restauruotas Vytis Paryžiaus Teisingumo rūmų Laikrodžio bokšte
_1585_Vytis-virs-Paryziaus-Teisingumo-rumu-laikrodzio
_1585_Vytis-virs-Paryziaus-Teisingumo-rumu-laikrodzio

Prancūzija lietuvius visada traukė kaip demokratijos, kultūros, meno, karališkųjų tradicijų šalis. Pažymėtina, kad vienas seniausių lietuvių tautinių simbolių ir neabejotinai visų seniausias Vytis už Lietuvos ribų šiandien randamas pačiame Paryžiaus centre, bene labiausiai turistų lankomoje vietoje. Tai herbas ant Laikrodžio bokšto (Tour de l’Horloge) Paryžiaus Teisingumo rūmuose (Palais de Justice) Sitė saloje (Ile de la Cité), visai šalia Dievo Motinos (Notre Dame) katedros ir Šventosios koplyčios. Pats laikrodis, pirmasis viešas laikrodis Paryžiuje, datuojamas 1585 m., nors bokštas statytas XIV a. Tai Henriko Valua (Henri de Valois, 1551–1589), Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus 1573–1574 m., prisiminimo dovana Prancūzijai. Henrikas Valua Lietuvos–Lenkijos valdovu realiai buvo tik keletą mėnesių. Jis pirmasis išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovas ir pirmasis svetimšalis valdovas. Henrikas Valua – ketvirtasis  Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Katerinos de Mediči sūnus, tad tikimybė gauti Prancūzijos
sostą buvo nedidelė, todėl įtakinga jo motina ieško galimybių svetur Europoje. Henrikas Valua Lietuvos–Lenkijos valdovu išrinktas 1573 m. gegužės 11 d., prisiekė ir tapo karaliumi birželio 19 d. Beje, jis pasižadėjo vesti Žygimanto Augusto seserį Oną, nors jam tebuvo 23 metai, o jai – 50 metų. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje, Henrikas savo pažadų nepaisė, vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valstybę valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. įvesti absoliučią monarchiją. Į Lenkiją išrinktasis valdovas atvyko 1574 m. sausį, bet, karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX, tuomet slapta, niekam nieko nesakęs, išvyko į Prancūziją 1574 birželio mėn. ir ten sėdo į sostą (tuomet taip rašė motinai Katerinai de Mediči: „Prancūzija ir jūs geriau negu Lenkija“). Prancūzijoje jis karaliavo Henriko III vardu (1574–1589). Jo nurodymu atstatyti svarbūs Paryžiaus pastatai, tarp jų – Laikrodžio bokštas „Konsjeržeri“ (Conciergerie, karaliaus valdytojo) rūmuose. Henrikas III restauravimą 1585 m. patikėjo žymiam skulptoriui Žermenui Pilonui (Germain Pilon), o laikrodį papuošė Valua giminės herbu su Lietuvos Vyčiu ir Lenkijos ereliu. Tad Lietuvos valstybės simbolis Paryžiaus centre sieja abi šalis jau 430 metų! (2012 metais Laikrodžio bokštas ir herbas virš jo buvo restauruoti, ir dabar Vytis puikiai matomas)

 

_Jono-Kazimiero-Vazos(1648–1668)-sirdies-antkapis_Saint-Germain-des-Pres-baznycioje
Jono Kazimiero Vazos(1648–1668) sirdies antkapis Saint Germain des-Pres baznycioje

Henrikas Valua palaidotas Prancūzijos karalių panteone – Saint Denis bažnyčioje, esančioje šiauriniame Paryžiaus priemiestyje. Jo paminklinis antkapis šioje karališkoje nekropolijoje – šalia kitų žymiųjų Prancūzijos valdovų. Paryžiuje yra ir kito Lietuvos–Lenkijos valdovo kapas: Saint-Germain-des-Près, vienoje seniausių miesto bažnyčių, ilsisi karaliaus Jono Kazimiero Vazos (1648–1668) širdis. Bažnyčios viduje – trys navos. Kairiosios navos sienoje 1672 m. ir buvo palaidotas Jonas Kazimieras Vaza. Koplyčią-mauzoliejų puošia skulptoriaus J. Tibo (Thibault) bareljefas, vaizduojantis lietuvių ir lenkų mūšį prieš kazokus. Karalius su ištrauktu skeptru klūpi mūšio vietoje, kurioje mėtosi daug šarvų ir šalmų. Paminklinėje lentoje lenkiškai ir prancūziškai parašyta, kad čia ilsisi buvusio Lenkijos (Lietuva neminima) karaliaus širdis, o kūnas 1676 m. pabaigoje buvo iš šios vietos paimtas ir pervežtas į Lenkiją. Antkapiniame užraše yra karaliaus monograma I. C. R. (Johannes Casimirus Rex). Jonas Kazimieras Vaza buvo menkas karalius, pasidavęs savo žmonos prancūzės Marijos Luizos įtakai. Jo valdymo metu Lietuvos–Lenkijos valstybė buvo nualinta priešų. Mirus žmonai, Jonas Kazimieras, nepajėgdamas sutvarkyti valstybės, 1668 m. atsisakė sosto ir pasirinko tremtį – išvažiavo į Prancūziją ir ten tapo pasaulietiniu abatu.

 

Prancūzų imperatoriaus Napoleono, kurio kultas dar iki šiol stiprus, epocha taip pat svarbi lietuviams. Napoleonas, 1812 m. nusprendęs pulti Rusiją, birželio mėn. atvyksta į Lietuvą, o liepą įkuria Lietuvos kariuomenę su 9 pulkais. Deja, grįždamas iš Maskvos per Lietuvą, netenka daug Didžiosios armijos vyrų (iš 422 000 išgyveno tik 10 000). Imperatoriaus lietuvių savanorių armija buvo sumušta Saksonijoje, jos menki likučiai pasitraukė į Prancūziją. Čia pabėgėliai dar kurį laiką puoselėjo viltis atkurti Abiejų Tautų Respubliką (mat Napoleonas, dar būdamas Vilniuje, leido sudaryti laikiną vyriausybę ir sužadino viltį atstatyti uniją).

1812_NapoleonoArmijos-LietuviuTotoriuGvardijos-karys_graviura-is-P.Klimo-archyvu
1812_NapoleonoArmijos-LietuviuTotoriuGvardijos-karys_graviura-is-P.Klimo-archyvu

 

Pirmieji lietuviai Prancūzijoje pradėjo kurdintis po pralaimėto 1831 m. sukilimo. Jo dalyviams teko ieškotis prieglaudos užsienio šalyse, tarp jų ir Prancūzijoje. 1831 m. gruodžio 10 d. Paryžiuje lietuviai įkuria atskirą nuo lenkų draugiją, pavadintą „Lietuvos ir Rusijos žemių draugija“, kuriai pirmininkavo grafas Cezaris Plateris. Lietuviai taip pat turėjo savo mokyklas ir laikraštį, išleido knygų apie sukilimą. Carui stengiantis izoliuoti Lietuvą, 1834–1838 m. iš Paryžiaus per Tilžę Lietuvon keliaudavo draudžiami raštai, o iš čia buvo siunčiami pinigai emigracijos veiklai remti.

 

Savotiška 1831 m. sukilimo pasekmė – Paryžiuje atsiradęs dar vienas svarbus dabartinės Lietuvos simbolis – Vilniaus Aušros Vartų paveikslo kopija. Lietuvos lenkų išeivis Andriejus Tovianskis (Andrzej Towianski), geras Adomo Mickevičiaus draugas, 1841 m. gavo leidimą Paryžiaus Saint Séverin bažnyčioje įrengti Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopiją. Virš paveikslo – dar vienas Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis.

 

Trečias Prancūzijoje istorinis lietuviškasis Vytis, papuoštas kunigaikščių karūna ir Gediminaičių stulpais, yra Montmorency miestelio bažnyčioje, kur po 1831 m. sukilimo tuo pasirūpino grafas Adomas Čartoryskis (Adam Czartoryski, 1770–1861).

 

Lietuvių pabėgėlių Prancūzijoje dar labiau pagausėjo po 1863 metų sukilimo, čia įsikūrė lietuvių draugija „Želmuo“ (1886–1915), kuri iš pradžių priklausė lenkų tautinei sąjungai, o nuo 1896 m. veikė savarankiškai. Draugija turėjo turtingą biblioteką, kurios dalis po Antrojo pasaulinio karo pateko į diplomato Alberto Geručio rankas Šveicarijoje. Šios draugijos susirinkimai vykdavo Geršinskių šeimos namuose. „Želmuo“ palaikė ryšius su Lietuva – socialdemokratų partija, gimnazijomis, – išleido lietuvių kalbos vadovėlį, turėjo knygų ir periodikos leidinių biblioteką (Geršinskių namuose). Kai kurie šios vertingos bibliotekos rinkiniai buvo panaudoti 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje lietuvių skyriuje. „Želmens“ draugijos sekretoriumi 1896–1902 m. buvo dailininkas Pranas Žitkevičius; kartu su Paryžiuje gyvenusiais lietuviais – Juozu Bagdonu (slapyvardis Daumantas), Kajetonu Dobkevičiumi, Jonu Pautieniumi ir kitais jis buvo ir vienas pirmųjų lietuvių skyriaus Pasaulinėje parodoje organizatorių.

 

1900 m. parodai Paryžiuje lietuvių paviljoną daugiausia rengė Amerikos lietuviai (ruošos komiteto pirmininkas kun. Jonas Žilius). Etnografinei parodai Lietuvoje rasti 274 eksponatai, kuriuos Juozas Lozoraitis slapta pergabeno į Mažają Lietuvą, o iš ten Zauniai persiuntė į Paryžių. Parodos lietuviškame skyriuje buvo įrengta pirkia, manekenai aprengti tautiniais drabužiais, pavaizduota piršlybų scenografija, vitrinose išstatyti meno dirbiniai, audiniai, knygos, žemėlapiai, draudžiamos spaudos diagramos ir net jos katalogas prancūzų kalba. Todėl prancūzų spaudoje buvo plačiai nušviestas spaudos draudimas carinėje Lietuvoje, net įgavo politinės reikšmės, rusai Lietuvoje griebėsi tardymų, suėmimų.

Paryžiuje gyvenę lietuviai XX a. pradžioje palaikė ryšius tarpusavyje, nepamiršo tėvynės. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Prancūzijos lietuviai talkino atgimusiai Lietuvai, jos pasiuntinybei Paryžiuje. Svarbi buvo Paryžiaus taikos konferencija 1919 m., sušaukta Pirmojo pasaulinio karo valstybių nugalėtojų dėl taikos sąlygų ir pokario Europos teritorijų sutvarkymo. Lietuvos delegaciją dalyvauti Taikos konferencijoje rengė JAV lietuviai, naujoji Lietuvos Vyriausybė ir Paryžiuje tuo metu gyvenę lietuviai inžinierius Ernestas Galvanauskas ir poetas Oskaras Milašius. Darbas delegacijoje jaunam ir energingam E. Galvanauskui vėliau atvėrė karjeros kelią valstybės ir politikos veikloje, O. Milašiui – diplomatijoje, nes jis tapo pirmuoju Lietuvos diplomatinės atstovybės Prancūzijoje patikėtiniu. Aristokratiškų manierų džentelmenas, prancūziškai rašęs eiles O. Milašius kaip tik tuo metu save identifikavo kaip lietuvį, mokėjo daug kalbų, šiek tiek išmoko lietuviškai ir konferencijose pristatinėjo Lietuvą – „nuostabią, lakią, paslaptingą, šlamančią šalį, (…) Gedimino ir Jogailos žemę“. Turėjo subtilų humoro jausmą, vadino save Don Kichotu, kovojančiu su lenkų slibinais ir pasaulio galiūnais. „Tai buvo perlas, kurį suradome Paryžiuje“, – atsiminimuose rašė signataras Petras Klimas vyresnysis, beje, taip pat buvęs 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijos lietuvių delegacijos narys, o vėliau pakeitęs O. Milašių Lietuvos diplomatinės pasiuntinybės Paryžiuje vadovo poste.

 

Prancūzijoje tarpukariu mokėsi nemažai lietuvių, vėliau tapusių žymiais mokslininkais, menininkais, valstybės veikėjais. 1926 m. Paryžiuje buvo įsteigta Lietuvių studentų draugija, veikė ateitininkų kuopa. Pasaulinės parodos metu 1937 m. Paryžiuje koncertavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų choras, vadovaujamas Konrado Kavecko.

 

Žinios iš Lietuvos apie sovietų okupaciją Antrojo pasaulinio karo dešimtą mėnesį užklupo Prancūzijos lietuvius nelauktai ir atskyrė juos nuo tėvynės. Prasidėjęs karas nutraukė visą lietuvišką veiklą Prancūzijoje, lietuviai tegalėjo slapčia susirinkę „Closerie des Lilas“ kavinėje pasidalyti žiniomis apie Lietuvą. Iškart po pirmosios sovietų okupacijos 1940 m. rusai Paryžiuje pareikalavo atiduoti Lietuvos diplomatinės atstovybės pastatą; vietos valdžia buvo privertė diplomatus įsikurti Prancūzijos pietuose (nors Prancūzijos vyriausybė juridiškai nepripažino Lietuvos aneksijos, bet, pati patekusi į sunkią padėtį, nutraukė Baltijos šalių diplomatinę veiklą). Lietuvos pasiuntinį Prancūzijoje P. Klimą 1943 m. rugsėjo 18 d. areštavo Prancūziją okupavusios Vokietijos gestapas, kalino koncentracijos stovyklose, galiausiai, išsekintą bado, atvežė į Kauno kalėjimą ir paleido (vėliau, jau sovietų, vėl suimtas ir kalintas Sibiro lageriuose). Tik Lietuvos pasiuntinybės patarėjas dr. Stasys A. Bačkis liko Paryžiuje. Ypatingomis jo pastangomis bent iš dalies pavyko išsaugoti pasiuntinybės biblioteką, archyvus, privačius diplomatų daiktus. Paryžiaus policijos prefektūra S. Bačkio jai atiduotus pastato raktus vis dėlto perdavė sovietams, kurie niekad taip ir negrąžino Lietuvos turto. Per visą okupacijos laikotarpį 1940–1990 m. Lietuvai Prancūzijoje buvo atstovaujama tik iš dalies. Oficialiai pasiuntinybė neveikė, atstovai nebuvo įtraukiami į viešus diplomatų oficialius sąrašus, nebuvo kviečiami į oficialius priėmimus, bet Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems išduodavo diplomatinius pažymėjimus.

 

Antrojo pasaulinio karo metais ir jam baigiantis dalis lietuvių pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, nes jau buvo patyrę pirmosios sovietinė okupacijos žiaurumus ir norėjo išsigelbėti nuo laukiančių naujų persekiojimų. 1943 m. spalio mėnesį Paryžiuje vokiečių Saugumo policija leido S. Bačkiui įkurti Lietuvių emigrantų biurą. Svarbiausia šio biuro užduotis buvo registruoti lietuvių tautybės asmenis ir jiems išduoti specialius liudijimus, kad nebebūtų laikomi Sovietų Sąjungos piliečiais, ir teikti finansinę paramą.

 

Karui pasibaigus lietuvius pabėgėlius, kaip ir kitų Rytų Europos kraštų pabėgėlius Vokietijoje, ėmė globoti tarptautinė organizacija UNRRA (angl. United Nations Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracija). Pabėgėliai buvo apgyvendinti DP (angl. displaced persons – perkeltieji asmenys) stovyklose, kur vyko platus kultūrinis gyvenimas. Vėliau prasidėjo emigracija iš Vokietijos ir didesnei daliai lietuvių pavyko emigruoti į JAV, pasinaudojus ten paskelbtu įstatymu priimti pabėgėlius. 1946 m. pabėgėliai pradėti verbuoti įvairiems darbams Vakarų šalyse. Prancūziją lietuviai pasiekė įvairiais keliais: vieni, patekę į DP stovyklas prancūzų zonoje, tolesniam gyvenimui pasirinko šią šalį, kiti norėjo čia tęsti karo nutrauktas studijas, treti stojo į svetimšalių legioną, bijodami, kad nesugrąžintų į sovietinę Lietuvą, dar kiti sutiko dirbti Lotaringijos anglies kasyklose ar žemės ūkio darbus.

 

Dar karui nepasibaigus, kai pabėgėliams ypač stigo tarpusavio pagalbos, Paryžiuje 1944 m. rugsėjo 15 d. buvo įkurta Prancūzijos lietuvių šalpos draugija, vėliau pertvarkyta į Prancūzijos lietuvių bendruomenę pagal PLB modelį. Draugijos veiklą prancūzai pripažino tik 1947 m. kovo mėnesį, nes iš pradžių, matyt, politiniais sumetimais, nenorėjo jos registruoti pavadinimu „Lietuvių sąjunga Prancūzijoje“. Draugijos pirmininke kelerius metus buvo Ona Bačkienė. Be jos, po vienerius metus pirmininkavo dailininkas Petras Kiaulėnas (1946 m. persikėlė į Čikagą, JAV), pulkininkas Juozas Lanskoronskis ir kunigas Kazimieras Pečkys SJ.

 

Lietuvių šalpos draugijos darbus rėmė BALF (Bendrasis Amerikos lietuvių fondas) per savo įgaliotinį Stasį Bačkį. Taip BALF galėjo tikslingiau ir labai efektyviai paskirstyti siunčiamą paramą čia gyvenusiems lietuviams. Prie šalpos vėliau prisidėjo CARE (Cooperative for American Remittances to Europe) ir Laisvosios Amerikos komitetas (LAK). BALF ir Prancūzijos lietuvių šalpos draugija rūpinosi emigracijos reikalais, dokumentų gavimu. Rinktos aukos pinigais, maistu, drabužiais. Senoji lietuvių emigracija nuoširdžiai ir dosniai rėmė savuosius tremtinius.

 

Prancūzijos lietuvių šalpos draugijos būstinė veikė Bačkių bute Paryžiuje. Palaipsniui plėsdama visuomeninę, kultūrinę veiklą nuo 1945 m. spalio mėnesio pradėjo leisti savo biuletenį. Pirmaisiais metais išėjo 14 numerių ir jie pasiekdavo atokios provincijos lietuvius bei svetimšalių legione tarnaujančius tautiečius. Draugija atliko tautinį uždavinį: jai pavyko sutelkti išblaškytus lietuvius, pavienėse vietovėse įkurti organizuotus vienetus (apylinkes), gaivinti lietuvybės išlaikymo idėją. Buvo rengiami įvairūs susirinkimai, vaikų eglutės, motinų dienos, tautinės šventės, minėjimai – Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, O. Milašiaus. Sėkmingai platintos knygos, laikraštėliai, elementoriai, įsteigta gan turtinga biblioteka. Atskirai nuo draugijos 1946 m. birželio mėn. 27 d. Paryžiuje įkurtas akademinės jaunuomenės sambūris „Šviesa“, kuris publikavo du patriotinius leidinius, savotiškus Lietuvos laisvės šauklius (įdomūs Bronio Railos, Jono Rastenio, Algirdo Juliaus Greimo, Zigmo Zubrio, George’o Matore’o ir kitų straipsniai). Kartu su latviais ir estais Lietuvių draugijai pavyko suorganizuoti du didelius deportacijų minėjimus. Užmegzti ryšiai su kai kuriais tarptautiniais politiniais ar visuomeniniais judėjimais. Taip pirmaisiais pokario metais draugija užsitikrino tvirtą pagrindą tolimesnei ištisų dešimtmečių veiklai ir įgijo vietinių lietuvių visuomenės ir valdžios pasitikėjimo.

 

 

 

 

Organizuota lietuvių bendruomenės veikla pokario ir naujausiais laikais

 

Supratę, kad viltis grįžti į laisvą Lietuvą tolsta, lietuviai nusprendė jungtis į organizuotas bendruomenes kiekviename krašte, kuriame buvo įsikūrę, pagal VLIK pirmininko prel. Mykolo Krupavičiaus pasiūlytą modelį. 1949 m. birželio 14 d. VLIK paskelbė Lietuvių chartą ir ją vykdydamas priėmė laikinuosius PLB (Pasaulio lietuvių bendruomenės) nuostatus. PLB pagrindinis tikslas buvęs išlaikyti lietuvišką sąmonę išeivijoje, o atsitiktinis – padėti pavergtai lietuvių tautai atkovoti laisvę.

 

Prancūzijoje lietuvių šalpos draugijos iniciatyva 1950 m. spalio 22 d. sušauktas lietuvių suvažiavimas ir išrinktas Laikinasis organizacinis komitetas (LOK) lietuvių bendruomenei įkurti pagal PLB modelį. Atrodo, jam vadovavo kun. Jonas Krivickas, studijavęs filosofiją ir socialinius mokslus Strasbūro universitete, 1945–1955 m. buvęs Strasbūro lietuvių kapelionu ir atskiros Strasbūro Lietuvių Sąjungąos vadovu (1955 m. emigravo į JAV). Vėliau bendruomenės LOK narių skaičius dėl emigracijos visai sumažėjo, todėl 1953 m. pavasarį komitetas atsistatydino ir jo užduotį tęsti perėmė Šalpos draugijos valdyba. 1953 m. lapkričio 15 d. įvyko pirmieji rinkimai į Prancūzijos lietuvių bendruomenės (toliau tekste – PrLB) tarybą ir Garbės teismą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį tarybos posėdyje išrinkta Krašto valdyba ir taip Šalpos draugija buvo galutinai perorganizuota į Lietuvių bendruomenę, jungiančią visus Prancūzijos lietuvius. 1954 m. sausio 26 d. Prancūzijos valdžia pripažino pakeistą organizacijos vardą (Šalpos draugijos pavadinimą, kaip antrinį, PrLB išlaikė iki šiol) ir naujus įstatus. Organizacijos veiklos priemonės išliko tos pačios.

 

Pirmosios PrLB tarybos pirmininku buvo išrinktas Eduardas Turauskas, o valdybos pirmininke – Ona Bačkienė. Bendruomenės būstinė ir toliau liko Stasio ir Onos Bačkių butas adresu 26 rue de Navarin Paryžiuje. Bačkių namai būdavo atviri visiems. Ir lietuviams, po karo nublokštiems į Paryžių, ir seniau čia gyvenantiems užteko duonos ir kitokios paramos. Skulptoriaus Antano Mončio žodžiais, O. Bačkienės dėmesys, balso intonacija, kavos puodelis, o alkanam kąsnelis valgio akimoju sukurdavo išsiilgtų namų paveikslą, kurį sunku būdavę palikti. Dažnas svečias Bačkių bute buvo pro geležinę uždangą prasiveržęs partizanų įgaliotinis Juozas Lukša-Daumantas, tapęs savu, visos šeimos mylimu žmogumi. Jį dr. S. Bačkis 1948–1949 m. ypač globojo, rūpinosi įvairiais jo reikalais, susijusiais su krašto rezistencija ir grįžimu į kovojančią Lietuvą, padėjo užmegzti ryšius su įtakingais politikais, prancūzų žvalgyba, JAV delegacija JTO generalinėje asamblėjoje Paryžiuje. J. Lukša susidraugavo su Bačkių vaikais – laiškuose vadindavo juos savo draugeliais „Ričiuku ir Audriuku“, o patį S. Bačkį – dažniausiai „Svočiolu“, kartais „Tėčiu“.

 

Pagal PLB/PrLB modelį faktinis bendruomenės vadovas yra valdybos pirmininkas/ė, kurį skiria visuotinai išrinkta taryba. PrLB valdybos pirmininkai buvo (valdybų atskiri nariai keisdavosi dažniau):

  • 1953–1958 m. – Ona Bačkienė
  • 1958–1981 m. – kun. Jonas Petrošius
  • 1981–1984 m. – Jonas Tomkus
  • 1984–1987 m. – Žibuntas Mikšys
  • 1987–1990 m. – Ričardas Bačkis
  • 1990–1994 m. – Karolina Masiulytė-Paliulienė
  • 1994–1999 m. – Perkūnas Liutkus
  • 1999–2003 m. – Inga Januitytė-Lanchas
  • 2003–2015 m. – Linas Maknavičius

PrLB tarybos pirmininkai paeiliui buvo: E. Turauskas, J. Lanskoronskis, Sofija Jokubauskaitė-Pagnier, Adolfas Venskus, R. Bačkis, J. Petrošius, Ž. Mikšys, P. Liutkus, I.Lanchas. (Reikia pažymėti, kad tarybos kadencijos trukmė ne visada sutapdavo su valdybos kadencijos trukme; taryba pagal PrLB įstatų pakeitimus buvo renkama kas 4-eri , vėliau kas 2-eji, dar vėliau – kas 6-eri metai.)

 

1947 m. lietuvių jėzuitų, vėliau persikėlusių į Čikagą, pastangomis buvo įkurta ir oficialiai Paryžiaus vyskupijos įteisinta Lietuvių katalikų misija (LKM) Paryžiuje. Ji veikė ir anksčiau, tačiau pamaldoms neturėjo nuolatinės vietos. Ilgus metus pamaldos buvo laikomos tėvų jėzuitų koplyčioje adresu 42 rue Grenelle, kur 1958 m., Misijos 10 metų jubiliejaus proga buvo pakabinta marmurinė atminimo lenta su įrašu: „Mūsų maldoms atminti, Prancūzijos lietuviai – En souvenir de nos prières 1947–1957 m., Les lithuaniens en France“. Iš pradžių vykusios kas savaitę, lietuviškos Šv. Mišios nuo 1970 m., smarkiai sumažėjus parapijiečių skaičiui, pradėtos rengti kas mėnesį. Pirmaisiais metais, kai Misija dar nebuvo pripažinta (1944–1945), jai vadovavo kun. Vincentas Reičiūnas. Vėliau, kai pradėjo nesutarti su vietos lietuviais, nuo 1946 m. jį pakeitė tėvai jėzuitai Jonas Kubilius SJ ir K. Pečkys SJ; po to – kunigas dr. Feliksas Jucevičius. Nuo 1955 m. Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje ilgamečiu vadovu tampa kun. Jonas Petrošius, išbuvęs vietos lietuvių sielovados tarnystėje net iki 2006-ųjų, tad daugiau kaip 50 metų! Prelatas J. Petrošius studijavo Telšių ir Eichšteto (Eichstätt, Vokietija) kunigų seminarijose, 1947–1955 įsijungė į Strasbūro lietuvių draugijos veiklą, 1951 m. Miulūzo (Mulhouse, Prancūzija) mieste buvo įšventintas į kunigus. 1955 m. jis kviečiamas kaip kunigas į valstybės sostinę, kur daugiau lietuvių. Čia prasideda didysis veiklos ir darbo laikotarpis, kai jo parapijiečiais tampa visos Prancūzijos lietuviai (po kurio laiko dar prisidėjo Belgijos ir Olandijos lietuvių sielovada); ilgus metus jam patikėtas ir PrLB vairas. Prel. J. Petrošius labai rūpindavosi provincijos lietuviais, kas vasarą savo lengvuoju motociklu (it. Vespa – vapsva) lankydavo daugelį lietuvių tolimose apylinkėse, vienišų ir su šeimomis. Paryžiuje jis susižinojo apie lietuvių seseles-vienuoles, išsibarsčiusias po įvairias kongregacijas. Tai jaunos kaimo merginos, atvykusios iš nepriklausomos Lietuvos. Manoma, jog Prancūzijos vienuolynuose iš viso buvo apie 100 seselių. Prel. J. Petrošius jas lankydavo, vesdavo rekolekcijas, dvidešimt metų kasmet organizuodavo joms dviejų savaičių poilsio ir maldų dienas. Jo pastangomis išleisti du Sibiro lietuvių tremtinių maldų knygelės leidimai (1967 m. ir 1968 m.) dviem kalbomis: „Marija, gelbėk mus – Marie, sois notre secours“. Tuos ilgus dešimtmečius sunkiais okupacijos laikais prel. J. Petrošius buvo vietos lietuvių siela, neblėstantis religinio ir tautinio gyvenimo žiburėlis. 1999 m. PrLB taryba kun. J. Petrošiui už ilgametę veiklą Lietuvių bendruomenės labui suteikė Bendruomenės tarybos garbės pirmininko vardą.

 

1952–1953 m. paskelbta, jog Prancūzijoje gyvena 1030 lietuvių, įskaitant ir vaikus. Po kelerių metų, 1957-aisiais, pateikta statistika nedaug tepasikeitė: bendruomenę sudarė 1035 nariai (772 suaugę ir 263 vaikai, 50% šeimų mišrios, 30% turėjo Prancūzijos pilietybę), veikė 13 apylinkių, kurioms prenumeruoti laikraščiai, žurnalai (PrLB valdyba, norėdama palengvinti veikimo sąlygas provincijoje, nutarė narių įnašus palikti apylinkių veiklos dispozicijai; vėliau pusė įnašų sumos buvo pervedama centrinei valdybai). 1954 m. Paryžiuje įvyko Europos kraštų Lietuvių bendruomenių pirmininkų konferencija, o 1957 m. Prancūzijos lietuvių bendruomenių apylinkių pirmininkų ir seniūnų suvažiavimas. 1956 m. PrLB suvažiavime siūlyta Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimą rengti Paryžiuje, nes jis esąs „Europos kultūros centras“. Regis, šio sumanymo nepavyko įgyvendinti.

 

Pokario metais prie PrLB veikė pavienės lietuviškos organizacijos, draugijos, tokios kaip Lietuvių federalistų sąjunga, kurios pirmininku buvo E. Turauskas, pulk. J. Lanskoronskis. E. Turauskas globojo ir lietuvių žurnalistų būrelį. Lietuvės, gyvenančios Prancūzijoje, aktyviai veikė Pasauliniame motinų sąjūdyje, įsteigtame 1949 metais. Tarp sąjūdžio įkūrėjų buvo Veronika Karvelienė (1898–1952), o jos darbą sąjūdyje tęsė O. Bačkienė, Birutė Venskuvienė ir E. Turauskienė, dalyvavusios ir Pasaulio katalikų moterų organizacijų unijos tarptautinio biuro veikloje. 1951 m. Paryžiuje įvyko steigiamasis Krikščionių darbininkų pabėgėlių ir emigrantų tarptautinės federacijos kongresas, kuriame dalyvavo ir lietuviai. Šios federacijos tikslai – rūpintis emigrantų darbo ir mokymosi sąlygomis, atlyginimais, lengvatomis, jų teisėmis. Lietuviai įkūrė savo sekciją, turėjo biurą, kur galima buvo susirinkti ir aptarti savo problemas. Lietuviai taip pat įsijungė į Prancūzijos-Pabaltijo draugijos rengiamus debatus apie Rytų ir Vakarų santykius. Tokiuose renginiuose dalyvaudavo prancūzų politikai, mokslininkai, visuomenės veikėjai, menininkai. Vienas iš šios draugijos tikslų buvo palankiai nuteikti prancūzų politikus, Parlamento deputatus, visuomenę Baltijos kraštų atžvilgiu ir siekti, jog juos moraliai paremtų.

 

Nuo 1953 m., daugiausia dr. S. Bačkio rūpesčiu, paprastai Vasario 16-osios proga, per Paryžiaus radiją imta transliuoti lietuviškas laidas, skirtas pavergtai Lietuvai. Transliuotos laidos ir religinių švenčių progomis, skelbiami pranešimai lietuviškai ir prancūziškai, eteryje skambėdavo tautinė muzika.

 

Atgaivinta prieškariu Prancūzijoje veikusi Lietuvių studentų draugija. Ji veikė kaip sekcija Lietuvių šalpos draugijoje, o vėliau – kaip Jaunimo sąjunga PrLB sudėtyje. Studentų draugijos iniciatyva susibūrė lietuvių tautinių šokių grupė, kuri pirmą kartą pasirodė 1948 m. vasario 16 d., surengusi vaidinimą „Subatos vakarėlį“, paremtą tautinėmis tradicijomis ir šokiais, dalyvaujant baleto solistei Aldonai Šlepetytei, kuri kelerius metus buvo grupės vadovė, kol išvyko į JAV. Vėliau tautinių šokių grupei vadovavo V. Augustaitytė, E. Marijošiūtė, L. Pabedinskas, A. Mončys; akordeonu grojo B. Šlepetytė-Venskuvienė. Amerikos lietuvių jaunimas, atvykęs studijuoti į Paryžių, mielai įsijungdavo į tautinių šokių grupę. Per repeticijas ir koncertus jaunimas artimiau susidraugaudavo, susikūrė net kelios lietuviškos šeimos. Šokių grupės repeticijoms patalpas nemokamai skirdavo prancūzai skulptoriai broliai Marteliai. Šokėjai dažnai pasirodydavo per lietuviškų švenčių, sukakčių minėjimus (Vasario 16-osios, O. Milašiaus, Motinos dienos), folkloro festivaliuose: pvz., kasmetiniame Sorbonos universiteto tarptautiniame šokių ir dainų folkloriniame festivalyje, kur su kitų tautų atstovais reprezentuodavo Lietuvą. Lietuvių šokių grupė gyvavo per 20 metų. Kurį laiką, apie 1955-uosius, veikė Paryžiaus lietuvių choras, vadovaujamas St. Užpolevičiaus, jo repertuare buvo ir liaudies dainų.

 

Prancūzijos lietuvių jaunimas palaikė ryšius su Lietuvių studentų centrine atstovybe Vokietijoje, su prancūzų studentų katalikų organizacijomis ir Pabaltijiečių studentų sąjunga. Keliolika metų Paryžiaus lietuvių jaunimas turėjo savo atstovus Vidurio ir Rytų Europos laisvojo jaunimo taryboje (A. Venskus ir R. Bačkis).

 

1958 m. Šv. Kazimiero 500-ųjų gimimo metinių sukakties proga buvo surengtas įspūdingas minėjimas Paryžiaus katalikų institute. Renginį globojo Paryžiaus arkivyskupas kardinolas Feltinas, pirmininkavo buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas, Prancūzijos ir Europos Parlamento narys, vienas žinomiausių pokario Europos politikų Robertas Schumanas. Minėjime žodį tarė Lietuvių katalikų misijos direktorius kun. J. Petrošius, Lietuvos egzilio diplomatinės tarnybos atstovas Prancūzijoje dr. S. A. Bačkis, o paskaitą skaitė JE vyskupas J. Ruppas, artimas lietuvių bičiulis. Meninę programą atliko Katalikų instituto mišrus choras „La Faluche“, kuris minėjimo pabaigoje lietuviškai padainavo Stasio Šimkaus „Oi, kas sodai do sodeliai“. Minėjimą Lietuvių katalikų misijos vardu surengė kun. J. Petrošius. Ta proga katalikiškoje Paryžiaus spaudoje buvo paskelbta daug straipsnių apie Šv. Kazimiero ir Lietuvos krikščionybės istoriją, okupaciją kenčiančią Lietuvos bažnyčią ir Prancūzijos lietuvius.

 

Nuo 1949 m. PrLB leido biuletenį, kuris 1954-aisiais pavadintas „Prancūzijos lietuvių žiniomis“, ir pasirodydavo 2–4 kartus per metus. Jame informacija buvo pateikiama ir prancūzų kalba. 1949–1952 m. Jonė Deveikytė-Navakienė (Deveikė) redagavo lietuvių darbininkų biuletenį „Darbo rankos“. 1945–1950 m. dr. S. A. Bačkis leido diplomatinės tarnybos leidinį „Questions Lithuaniennes, Documentation et Matériaux“ (išėjo 33 sąsiuviniai). Nuo 1951 m. jis kartu su Jurgiu Baltrušaičiu redagavo „Bulletin Lithuanien“ (išėjo 8 numeriai). Buvo pasirodę Prancūzijos lietuvių bendruomenės jaunimo leidinio „Vytis“ du numeriai. Nuo 1968 m. iki nepriklausomybės atstatymo Birutė Venskuvienė redagavo „Eltos“ biuletenį prancūzų kalba.

 

Šalia leidybinio darbo PrLB nariai plėtojo kultūrinę veiklą. Pažymėtina, kad 1959 m. buvo paminėta Oskaro Milašiaus 20 m. mirties sukaktis. Minėjimą organizavo dr. S. Bačkis. Prancūzijos spaudoje pasirodė daugiau kaip 20 straipsnių apie O. Milašių, radijo bangomis sklido jo kūryba. Poeto 100 metų jubiliejui 1977 m. Paryžiaus valstybinėje bibliotekoje buvo surengta O. Milašiaus raštų, rankraščių, fotografijų ir meno reprodukcijų paroda, išleistas parodos katalogas pavadinimu „Tamsybės ir šviesa“, surengtas tarptautinis simpoziumas Fonteneblo (Fontainebleau) mieste ir vakaras poetui pagerbti „La Comédie Française“ teatre.

 

Prancūzijos lietuvių bendruomenė rėmė Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, aukojo Vydūno paminklui. 1963 m. Paryžiuje pradėti rengti šeštadieniniai lietuvių kalbos kursai prancūzakalbiams bendruomenės bičiuliams.

 

1976 m. PrLB surengė 23-iąją Europos lietuviškų studijų savaitę Šantiji (Chantilly) prie Paryžiaus ir 1981 m. – 28-ąją studijų savaitę Montvillargenne pilyje, apsuptoje gražaus parko, Guvjė (Gouvieux) mieste, apie 40 km. nuo Paryžiaus. Į pastarąją studijų savaitę 1981 m. rugpjūčio 2–9 d. suvažiavo 126 įvairaus amžiaus lietuvių ir kitataučių (tarp jų buvo 25 jaunuoliai) iš dvylikos valstybių: Anglijos, Australijos, Austrijos, Belgijos, Italijos, Izraelio, JAV, Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Organizacinį komitetą sudarė kun. J. Petrošius, Petras ir Žiba Klimai, Jonas Tomkus, Ričardas Bačkis ir prof. Georges Matorė. Pagrindinę Lietuviškųjų studijų savaitės programą sudarė vienuolika paskaitų, susietų su Lietuvos problemomis ir gyvenamo laiko bei vietos aktualijomis. Vyko operų arijų, lietuviškų dainų rečitalis ir lietuvių kūrybos skaitymo vakaras. Per visą studijų savaitę eksponuoti Paryžiuje gyvenančių lietuvių dailininkų darbai (Bonitės, Prano Gailiaus, Vytauto Kasiulio, Žibunto Mikšio ir Antano Mončio), ten pat buvo galima apžiūrėti Lietuvos istorinius žemėlapius ir graviūras iš Petro Klimo rinkinio.

 

Nuo 1975 m. pradėta dėstyti lietuvių kalba Aix-en-Provence universitete ir Paryžiaus Rytų kalbų ir civilizacijų institute (Institut national des langues et civilisations orientales – INALCO). Čia ją dėstė Žibuntas Mikšys (nuo 1979 m. iki 1985 m.; vėliau atvykdavo dėstytojai iš Lietuvos), kuris Jean-Pierre Menthanon slapyvardžiu parašė knygelę „La Lithuanie, pays entre deux mondes“ („Lietuva, kraštas tarp dviejų pasaulių“). Ją išleido PrLB 1982 m.. Nuo 1979 m. Grenoblio ir Naujosios Sorbonos universitetuose pradėtas dėstyti lietuvių kalbos ir civilizacijos kursas. Juo domėjosi prancūzai ir nemažai lietuvių jaunuolių, norinčių pagilinti lietuvių kalbos žinias.

 

1982 m. birželio 23 d. St. Merri bažnyčioje Paryžiuje buvo surengta solidarumo su kankine Lietuva vakaronė, o tų pačių metų lapkričio 6 d. krikščionių akcija kankinimams uždrausti Paryžiaus priemiestyje Vanvo (Vanves) mieste surengė studijų savaitę, kurioje PrLB narys Ričardas Bačkis skaitė paskaitą „Lietuva: bandymas nuslopinti bažnyčią“. Ir kitose vietovėse buvo rengiami informaciniai susirinkimai, supažindinantys prancūzų visuomenę su okupuotos Lietuvos padėtimi. Buvo rengti birželio mėnesio trėmimų minėjimai. PrLB kaip galėdama gynė tautiečių, istrūkusių iš sovietinės imperijos reikalus: 1970-1971 metais buvo rašyti oficialūs raštai tėvo ir sūnaus Brazinskų bei Simo Kudirkos įkalinimo reikalu, 1980 sausį Paryžiuje buvo suruošta prancūzų televizijos laida, laikraščio „France-Soir“ interviu ir PrLB susitikimas su S. Kudirka. Globoti politiniai pabėgėliai iš Lietuvos: operos solistas Ričardas Daunoras (1976 metais, vėliau persikėlė į Vokietiją), inžinierius statybininkas Jonas Simokaitis (jam po ilgų sovietinių persekiojimų ir kalinimų 1987 metų pradžioje leista išvykti iš Lietuvos į Prancūziją). 1985 m. rugsėjo mėnesį Paryžiuje surengta demonstracija prieš Michailą Gorbačiovą. 1987 metais, minint Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį PrLB rūpesčiu Paryžiuje buvo pastatytas ir keliskart rodomas didelio pasisekimo sulaukęs vaidinimas „Aušros vartai“, kurį pagal disidentės Nijolės Sadūnaitės dienoraštį paruošė bei vaidino Karolina Paliulienė ir Jean-Christophe Mončys. Taip pat transliuotos radijo laidos apie N.Sadūnaitę, o 1988 metais ji atvyko į Prancūziją dalyvauti konferencijų serijoje. Tad pokario ir šaltojo karo metais PrLB ženkliai prisidėjo prie Lietuvos laisvės bylos.

 

Pokario metais Paryžiuje gyveno ir dirbo menininkai Vytautas Kasiulis (1918–1955), Antanas Mončys (1921–1993), prieš išvykdamas į JAV – Adomas Galdikas (1893–1969), iki šiol – Pranas Gailius, Adomas Raudys ir Žibuntas Mikšys; mokslininkai Algirdas Julius Greimas (1917–1992), Jurgis Baltrušaitis jaunasis (1903–1988), Jonė Deveikytė-Navakienė (Deveikė, 1907–1965), Georges Matorė (1908–1998). Lietuvai atgavus nepriklausomybę į bendruomenės veiklą įsijungė muzikai Mūza Rubackytė, Giedrius Gapšys ir kiti. PrLB valdyba nuolat palaiko ryšius su „O. Milašiaus bičiulių draugija“ Paryžiuje („L’Association des amis de Milosz“), kuri tyrinėja ir kasmet renginiais pamini rašytojo, pirmojo Lietuvos diplomato Prancūzijoje Oskaro Milašiaus (1877–1939) gyvenimą ir kūrybą.

 

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. daugelis Prancūzijos–Lietuvos draugijų įvairiuose miestuose ir pavienių PrLB narių siuntė humanitarinę pagalbą ir rėmė Lietuvą. Tais pačiais 1990 metais PrLB rūpesčiu buvo organizuoti ir finansiškai paremti oficialiųjų Lietuvos asmenų vizitai: ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės, Atkuriamojo seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, Užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo. Taip pat PrLB dėka 1990 pavasarį-vasarą Paryžiuje surengti žymių Lietuvos chorų koncertai: „Ąžuoliuko“, „Žemynos“, Vilniaus Katedros choro. Atgimimo laikotarpiu profesorius Georges Matorė, prieš karą dėstęs prancūzų kalbą Lietuvoje, PrLB Garbės teismo narys, įkūrė prancūzų universitetų profesorių draugiją „Laisvė Pabaltijo kraštams“, rengė simpoziumus, ragino padėti Lietuvai, Latvijai ir Estijai sugrįžti į Europą. Verta pažymėti, jog kasmet prie tradiciškai PrLB rengiamos Vasario 16-osios (svarbiausios metų) šventės gausiai prisijungia ištikimi Prancūzijos–Lietuvos draugijų koordinacijos nariai, jau ilgus metus buriami Lietuvos garbės konsulės Prancūzijoje Anne Marie Goussard.

 

1997 m. vasario mėnesį PrLB nariai ir svečiai susirinko atšvęsti Bendruomenės veiklos 50-ies metų jubiliejaus, kuriame koncertavo vietos lietuvių jaunimo ansamblis ir specialiai iš Lietuvos jubiliejinei programai atlikti atvykusi dainininkė Veronika Povilionienė. 2000 m. įkurta lituanistinė mokyklėlė vaikams „Genys“, sėkmingai veikianti iki šiol. Taip pat atnaujintas PrLB dvikalbio informacinio biuletenio „Prancūzijos lietuvių žinios“ leidimas (vidutiniškai pasirodantis 2 kartus per metus). 2007-ųjų kovo mėnesį paminėta PrLB 60-mečio sukaktis. Renginiai, sutapę su Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimais, prasidėjo kovo 3 d. priėmimu Lietuvos Respublikos ambasadoje Paryžiuje. Kovo 4-ąją Šv. Mišias už Lietuvą ir Bendruomenę aukojo JE kardinolas Audrys Juozas Bačkis, savo jaunystės metus praleidęs Paryžiuje, ir prelatas Edmundas Putrimas iš Kanados, Lietuvos vyskupų įgaliotinis užsienio lietuvių sielovadai. Koncertavo Astos Timukaitės-Lemiesle vadovaujamas Šv. Ignoto bažnyčios choras, kuris atliko Lietuvos ir Vakarų Europos kompozitorių kūrinius. Šventinius renginius tą patį vakarą užbaigė literatūrinė vakaronė vienoje iš Paryžiaus kavinių.

 

Svarbių pasikeitimų įvyko Lietuvių katalikų misijos gyvenime Paryžiuje. Kai ilgametis jos vadovas prelatas Jonas Petrošius, nenuilstamai rūpinęsis lietuvių Prancūzijoje ir Belgijoje sielovada ilgiau nei 50 metų, 2006-aisiais galutinai pasitraukė į užtarnautą poilsį, bendruomenė ir misija liko be nuolatinio kunigo. Misijos administracinius reikalus tvarkyti perėmė pasauliečiai (aktyvesni PrLB nariai, turintys patirties bažnytinio gyvenimo ir darbo su jaunimu srityje), o lietuvių kunigus kaskart tekdavo kviestis iš kitur (Prancūzijos provincijos, Lietuvos, Romos). Nors ir sunkiai, PrLB šitaip išlaikė ilgų dešimtmečių tradiciją rengti susitikimus kas mėnesį, o jų metu laikyti Šv. Mišias lietuviškai.

 

PrLB narių skaičius jau keliolika metų išlieka mažai pakitęs, nors atvyksta ir naujų žmonių: 2009 m. bendruomenės sąrašuose yra apie 700 adresų (su bičiuliais prancūzais), o visoje šalyje galėtų būti apie 3000 lietuvių. PrLB išlieka viena bendra brangi šeima, kur daugelis vieni kitus betarpiškai pažįstame. 2008 m. rugsėjį vykusio PrLB tarybos posėdžio metu priimti naujos redakcijos įstatai, atitinkantys nūdienos situaciją, bet išlaikyta dešimtmečių išbandyta bendruomenės struktūra su renkama 11 narių taryba ir skiriama valdyba. Pastaraisiais metais bendruomenėje įkurti knygos, kino ir šachmatų klubai, rengiami koncertai, Europos dienos šventės, Lietuvių dienos, kviečiami kolektyvai iš Lietuvos. PrLB valdybos ir tarybos nariai glaudžiai bendrauja su Europos lietuviais: dalyvauja Europos LB suvažiavimuose Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde, jaunimas vyksta į kasmetinius vis kitoje šalyje rengiamus Europos lietuvių krepšinio turnyrus, vaikų mokyklėlė – į kasmetines Europos lituanistinių mokyklų vasaros stovyklas „Draugystės tiltas“, visa veikla koordinuojama su aplinkinių kraštų lietuvių bendruomenėmis ir PLB.

 

Apžvelgus ilgus dešimtmečius plėtojamą lietuvišką veiklą Prancūzijoje dera pridurti, kad palyginti negausi, bet veikli Prancūzijos lietuvių bendruomenė telkia didžiai nusipelniusius lietuvybei žmones, naudodama sukauptą ilgametę patirtį, yra spalvinga, kupina orumo. Tikėtina, jog PrLB sėkmingai stiprins lietuviškumą ir ateityje, šiandienos pasaulio iššūkių akivaizdoje.

 

 

 

Straipsnis paimtas iš knygos „Prancūzijos lietuvių bendruomenė: istorija ir dabartis“ (Lietuviu išeivijos institutas / „Versus aureus“ leidykla, 2009, ISBN: ISBN 978-9955-34-201-4). Straipsnio autorius – PrLB pirmininkas Linas Maknavičius. Nežymiai papildyta 2015 m.