2024-12-15
14:30
75008 Paris
„La bise“ (bučinys į skruostus): atsiradimas ir istorija
„La bise“ (bučinys į skruostus): atsiradimas ir istorija
„La bise“ – tai prancūziškas sveikinimosi būdas, kai du žmonės lengvai liečia vienas kito skruostus ir imituoja bučinį ore. Tai yra neatsiejama kasdienės prancūzų kultūros dalis, kurios šaknys siekia šimtmečius atgal. Nors „la bise“ gali atrodyti paprastas gestas, jo istorija ir socialinė reikšmė yra kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė. Šis straipsnis detaliai apžvelgs „la bise“ kilmę, istoriją, regioninius skirtumus bei šiuolaikinę reikšmę Prancūzijoje.
„La bise“ kilmės šaknys
„La bise“ praktika iš dalies atsirado senovės Romoje ir Graikijoje, kur bučinys buvo svarbi socialinė sąveikos forma. Senovės romėnai naudojo kelias skirtingas bučinių formas: osculum (draugiškas bučinys), basium (formalios pagarbos bučinys) ir suavium (aistringas bučinys). „Osculum“, kaip draugiškas ir formalus bučinys, dažnai buvo naudojamas šeimos ir artimų draugų rate. Šis romėniškas paprotys išplito po visą Europą, įskaitant Prancūziją, ir laikui bėgant įsitvirtino kaip pagrindinė sveikinimosi forma tarp kilmingųjų ir aukštuomenės narių.
Viduramžiais bučinys buvo laikomas pagarbumo ir lojalumo išraiška. Jis buvo naudojamas religinėse ceremonijose, politiniuose susitarimuose ir socialinėse situacijose. Šis paprotys giliai įsišaknijo Europoje, ypač aukštuomenės tarpe, kur bučinys tapo hierarchinio santykio ženklu. Viduramžių Prancūzijoje bučinys skruostu buvo įprastas tarp karališkosios šeimos ir bajorų.
„La bise“ paplitimas Prancūzijos visuomenėje
Renesanso laikotarpiu ir vėlesniais amžiais „la bise“ išplito ir tapo labiau prieinamas visiems socialiniams sluoksniams. Iki XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios bučinys skruostu jau buvo neatsiejama aukštuomenės dalis. Tačiau tai nebuvo tik aristokratų gestas – su laiku ši tradicija tapo labiau paplitusi ir tarp paprastų žmonių, nors sveikinimosi manieros dar galėjo skirtis priklausomai nuo regiono ir socialinės padėties.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, Prancūzijai modernėjant ir visuomenei tampant labiau demokratizuotai, „la bise“ vis labiau įsitvirtino kasdieniame gyvenime. Tai tapo visiems socialiniams sluoksniams įprastu sveikinimo gestu, nors tam tikruose kontekstuose vis dar buvo laikomas formalesniu būdu pasisveikinti.
Regioniniai skirtumai
Vienas įdomiausių „la bise“ bruožų yra tai, kad jo praktika gali labai skirtis priklausomai nuo Prancūzijos regiono. Daugelyje Prancūzijos vietų žmonės apsikeičia dviem bučiniais (vienas į kiekvieną skruostą), tačiau kai kuriose vietovėse bučinių skaičius gali siekti net keturis ar daugiau.
Pvz., Paryžiuje dažniausiai apsikeičiama dviem bučiniais, o Provanso regione ar Normandijoje gali būti įprasta apsikeisti trimis ar keturiais bučiniais. Pietų Prancūzijoje kai kuriose vietovėse šis skaičius gali būti dar didesnis. Be to, kai kuriose šeimose ar draugų grupėse gali būti naudojama tik viena „bise“, o kiti gali visiškai vengti šio gesto tam tikrose oficialiose situacijose.
Nors ši praktika atrodo įprasta Prancūzijoje, turistai dažnai stebisi šiais regioniniais skirtumais, o net ir patys prancūzai kartais juokauja apie tai, kaip sunku suprasti, kiek bučinių reikia keistis, ypač susitikus su naujais žmonėmis iš kitų regionų.
„La bise“ socialinė ir emocinė reikšmė
„La bise“ Prancūzijoje yra ne tik sveikinimosi gestas – tai būdas parodyti artumą, draugiškumą ir pagarbą. Tai simbolizuoja intymumą ir bendruomeniškumą, ir būtent dėl to „la bise“ dažniausiai naudojamas tarp šeimos narių, draugų ir artimų pažįstamų.
Šis gestas yra priešingybė formalesniam rankos paspaudimui, kuris dažniausiai naudojamas oficialiose situacijose ar su nepažįstamaisiais. Skirtingai nei rankos paspaudimas, „la bise“ simbolizuoja asmeninį ryšį, o kartais ir šilumą tarp žmonių. Ši sveikinimosi forma ypač svarbi socialiniame gyvenime, nes ji padeda palaikyti artimą ryšį tarp bendruomenės narių.
Prancūzijoje egzistuoja nerašytos taisyklės, kada ir su kuo reikia apsikeisti „la bise“. Dažniausiai bučiuojasi šeimos nariai, draugai, artimi bendradarbiai, tačiau, jei situacija yra oficiali arba jei asmuo yra mažai pažįstamas, gali būti labiau priimtinas rankos paspaudimas. Be to, „la bise“ nėra tik moterų ir vyrų ar moterų tarpusavio gestas – jis taip pat paplitęs tarp vyrų, nors tarp jų rankos paspaudimas vis dar išlieka dažnesnis.
„La bise“ šiuolaikinėje Prancūzijoje
XX amžiuje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, „la bise“ išplito dar plačiau ir tapo kasdieniu reiškiniu ne tik tarp šeimos narių ar artimų draugų, bet ir platesniame socialiniame rate. 1970-aisiais ir 1980-aisiais šis gestas tapo populiarus tarp jaunimo kaip draugiškumo ir artumo ženklas.
Šiandien „la bise“ yra dažniausia sveikinimosi forma, kurią galima pastebėti beveik visur Prancūzijoje – tiek asmeninėse, tiek socialinėse situacijose. Nors prancūzai gerbia asmeninę erdvę, „la bise“ tapo neatsiejama bendravimo dalimi, rodanti tarpusavio ryšius ir socialinį statusą.
Tačiau „la bise“ praktika nesustojo vystytis. Kai kurie žmonės renkasi vengti šio gesto dėl asmeninių priežasčių, o kitose situacijose, ypač versle ar formaliose aplinkose, rankos paspaudimas gali būti labiau tinkamas.
COVID-19 pandemijos įtaka
COVID-19 pandemija 2020 metais iš esmės pakeitė „la bise“ praktiką. Dėl viruso plitimo Prancūzijoje valdžia ir sveikatos ekspertai rekomendavo vengti bet kokio fizinio kontakto, įskaitant „la bise“. Tai buvo vienas iš pirmųjų gestų, kuris tapo netinkamas pandemijos metu, nes buvo manoma, kad jis gali skatinti viruso plitimą.
Tuo metu prancūzai pradėjo ieškoti alternatyvų „la bise“, pvz., sveikinimosi mostų, rankos pakėlimų ar galvos linktelėjimų. Kai kuriems žmonėms šis laikinas draudimas tapo įpročiu, tačiau dauguma prancūzų ilgėjosi šio ilgamečio bendravimo būdo.
2022 metais, kai pandemijos apribojimai buvo švelninami, „la bise“ vėl grįžo į prancūzų kasdienybę, nors kai kurie vis dar renkasi alternatyvas. Pandemija privertė visuomenę pergalvoti savo bendravimo būdus ir daugelis žmonių dabar renkasi šį gestą atsižvelgdami į situaciją ir kitų žmonių norus.
Nors COVID-19 pandemija laikinai pristabdė šią tradiciją, tikėtina, kad „la bise“ išliks neatsiejama Prancūzijos socialinės kultūros dalimi. Jos šaknys yra per gilios ir per daug susijusios su prancūzų identitetu, kad ši tradicija visiškai išnyktų.
Per šimtmečius „la bise“ buvo nuolat adaptuojama ir keičiama, tačiau visada išliko svarbiu socialiniu simboliu. Ji parodo, kaip tradicijos gali išgyventi netgi didžiausius visuomeninius ir sveikatos iššūkius.
„La bise“ – tai daugiau nei tik sveikinimosi būdas; tai gilios prancūzų kultūros dalis, kuri vystėsi per šimtmečius, atspindėdama Prancūzijos socialines ir istorines permainas. Nuo senovės Romos laikų iki šiuolaikinės pandemijos – šis paprotys visada buvo svarbi kasdienio bendravimo dalis. Net ir po laikino nuosmukio dėl pandemijos, „la bise“ išlieka svarbiu simboliu, kuris tikriausiai toliau gyvuos ir ateities kartoms.
Kitos naujienos
